Koks žmogus pasaulyje, ėmęsis amato, meno ar kokio nors gyvenimo būdo be dvasinio potraukio, savo padėtį laikys pakenčiama? Nieko nesti be vargo! Tik dvasinis veržimasis, aistra, meilė padeda įveikti kliūtis, skintis kelius ir ištrūkti iš siauro rato, kuriame kiti apgailėtinai murgdosi.
Visas pasaulis plyti priešais mus tarsi didžiulė akmens skaldykla priešais architektą, kuris nusipelno šio vardo tiktai tada, kai iš šių atsitiktinių gamtos luitų kuo taupiausiai, tikslingiausiai ir patikimiausiai įkūnija savo dvasioje gimusį provaizdį.
Atrodydavo, tarsi siela mąsto be kūno; ji žvelgia į jį lyg į kažką jai svetima, kaip, sakysim, žiūrima į suknelę. Nepaprastai gyvai ji vaizdavosi buvusius laikus ir įvykius ir jais remdamasi nujautė, kas bus ateityje. Visi tie laikai prabėgo; tai, kas bus, taip pat prabėgs: kūnas, kaip ir ta suknelė, suplyš, bet Aš, tas toks gerai pažįstamas
Aš, esu.
Johannas Wolfgangas Goethe. „Vilhelmo meisterio mokymosi metai“. Leidykla „Gimtasis žodis“, Vilnius, 2014.
