Ar iš tikrųjų niekas negina autorių teisių?

Kai 2010 metais Emilio Vėlyvio filmo „Zero II“ nelegali kopija pasirodė internete, juostos kūrėjų komanda suprato, kad upės bėgimo nebeužtvenksi.

Kitaip tariant, jei piratinė kūrinio kopija atsiranda torentų portaluose, autoriai tampa bejėgiai sustabdyti geometrine progresija imančio augti dalinimosi nelegaliu produktu. Todėl šių metų pradžioje į ekranus išleisdami filmą „Redirected“ kūrėjai ėmėsi kitokių priemonių, labiau primenančių ryšių su visuomene akciją.

„Aišku, per tą laiką labai patobulėjo filmų rodymo kino teatruose apsauga, buvo įdiegta DCP sistema su 12 ženklų slaptažodžiu, bet mes ir patys nusprendėme nesėdėti sudėję rankų ir pabandyti iš anksto užkirsti kelią galimam piratavimui.

Pamanėme: kas kitas tai padarys, jei ne mes patys. Atrodo, mums šiuo požiūriu pavyko šį tą nuveikti“, – sakė „Redirected“ prodiuseris Donatas Šimukauskas. Šiaip ar taip, filmo režisierius E.Vėlyvis vis tiek užsiminė, kad Lietuvoje nėra autorius sėkmingai ginančios teisinės bazės.

„Norėčiau paneigti mitą, kad Lietuvoje niekas negina autorių teisių ir kad pas mus nėra šią sritį reguliuojančios teisinės bazės.

Kaip ir kitose šalyse, pas mus yra visokių problemų ginant autorių teises, nustatinėjant pažeidėjus, reikalaujant atlygio.

Tačiau mūsų šalyje veikiantis autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas iš esmės beveik niekuo nesiskiria nuo kitose Vakarų Europos, ypač Europos Sąjungos valstybėse galiojančios teisinės bazės“, – sakė advokatų kontoros „Lawin“ partneris advokatas Vytautas Mizaras, parašęs keletą knygų apie autorių teises.

V.Mizaras teigė, kad teoriškai autoriai visada turėtų jaustis ramūs ir saugūs, nes, skirtingai nuo kitų intelektinės nuosavybės teisių apsaugos, autoriaus teisės į kūrinį pradedamos ginti nuo to kūrinio sukūrimo faktinio veiksmo.

Vadinasi, užtenka, jog pats autorius žino, kad sukūrė kūrinį, ir apsauga jau veikia. Nereikia net viešo paskelbimo, kad kopijavimo ar plagijavimo atveju autorius galėtų reikšti pretenzijas. Tai reiškia, kad jei kas nors įsilaužtų į jūsų butą, nufotografuotų net neskelbtą jūsų rankraštį ir patalpintų feisbuke, galėtumėte kreiptis į teismą.

Jei autorius neturi laiko, tingi ar tiesiog nenori sekti intelektinės produkcijos rinkos ir pats niautis su jo teisių pažeidėjais, jis gali tapti autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijų nariu.

Lietuvoje tokių yra net keturios: didžiausioji LATGA, dalį muzikos kūrinių autorių repertuaro administruojanti NATA, atlikėjų ir įrašų gamintojų teises ginanti AGATA, audiovizualinių kūrinių autorių ir gamintojų teises administruojanti AVAKA.

Jei autorius savo teisių į kūrinius priežiūrą patiki kuriai nors šių asociacijų, būtent jos turėtų atstovauti autoriui visose su jo teisėmis į kūrinį susijusiomis situacijose – nuo atlygio už viešą naudojimą rinkimo iki teisminių procesų dėl, tarkime, kopijavimo.

Tačiau V.Mizaras pripažino, kad kolektyvinio administravimo asociacijos nėra visagalės, o internetinėje erdvėje neretai atrodo net ir bejėgės.

Ar nėra taip, kad nors autorius ginanti teisinė bazė egzistuoja, tačiau tikrovėje ji panaši į ne iki galo iškeptą blyną, kuris savo forma primena blyną, bet yra nevalgomas?

„Mano manymu, pats autorių teisių gynimo mechanizmas yra pernelyg sudėtingas. Gynimo būdų yra, bet labiau teorinių. Kai tenka internete nustatyti pažeidėjus ar blokuoti nelegalią informaciją platinantį serverį, rezultatai būna neefektyvūs“, – kalbėjo V.Mizaras.

Kokie šio mechanizmo sraigteliai labiausiai stringa? Pasak V.Mizaro, visoje Europoje daug rūpesčių kelia ikiteisminė autorių teisių pažeidimų prevencija. „Amerikoje iškilus įtarimams apie pažeidimus, iš pradžių blokuojama prieiga prie neteisėtos informacijos, o tuomet atliekamas tyrimas, o pas mus yra atvirkščiai“, – sakė V.Mizaras.

Advokatas neneigė, kad autorių teisių įstatymas apskritai yra kiek sustabarėjęs, atsiliekantis nuo technologijų plėtros ir reikalaujantis rimtų reformų. Juk ne paslaptis, kad autorių teisė didžiausias permainas patirdavo būtent technologinių perversmų metais.

„Interneto amžiuje, kai draudimų ir gynimo mechanizmai tampa vis labiau neveiksmingi ir atgyvenę, irgi svarstoma apie įvairias kitas išeitis.

Klausiama, ar 70 metų po autoriaus mirties – ne per ilgas laikas saugoti kūrinio teises? Diskutuojama, ar nevertėtų sukurti įvairius kompensacinius mechanizmus ir panaikinti ar sušvelninti išimtines autoriaus teises? Ieškoma būdų, kaip sukurti alternatyvius produktus, kurie už nedidelį mokestį leistų naudotis dideliu kiekiu legalių kūrinių“, – vardijo advokatas.

V.Mizaras šiuo požiūriu pasigenda pačių autorių aktyvumo: „Užuot skundęsi, kad niekas negina jų teisių, jie galėtų aktyviau diskutuoti ir siūlyti, kaip permontuoti vis labiau stringantį autorių teisių gynimo mechanizmą.“

O kol tas mechanizmas yra toks, koks yra, autoriai, regis ir patys turėtų ieškoti išeičių, kaip maksimaliai apsaugoti savo teises į kūrinius ir kaip kuo labiau sumažinti galimybes jiems patekti į nelegalią rinką. Juolab kad pasimokyti yra iš ko.

„Dėl to, kad internete iki šiol nepasirodė piratinė „Redirected“ kopija, galime dėkoti ir patys sau. Mes pasistengėme užkurti pirtį galimiems piratams“, – kalbėjo šio filmo prodiuseris D.Šimukauskas.

Viešojoje erdvėje iš tiesų jautėsi, jog „Redirected“ kūrėjams rūpi, kad liktų kuo mažiau landų filmui patekti į nelegalią rinką. Jie skelbė atidžiai stebintys ne tik interneto erdvę, bet ir kino teatrus, kad filmas nebūtų nufilmuotas salėje.

Jų žodžius apie rūpinimąsi savo kūriniu lydėjo pranešimai apie piratams gresiančias baudas. Jie net paskelbė elektroninio pašto adresą, kuriuo galima pranešti apie internete pastebėtas filmo kopijas. Atrodo, tai yra visai veiksminga. Bent jau kol nepasirodė „Redirected“ DVD, kurį vis tiek kas nors sugebės „nulaužti“. Todėl filmo kūrėjai jį stengsis leisti kuo vėliau.

* * *

Parengta vykdant LR kultūros ministerijos Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos projektą.