O pagrindinis veiksmas – laukimas, kad įvyks kažkas viltingo, tebūnie tai ir išlaisvinanti pabaiga, – atsimuša lyg į sieną: nieko svarbaus nėra ir negali būti, o žmogus egzistuoja tik kaip absurdiškos situacijos įkaitas, atsiduodantis į likimo rankas lyg žaislas.
Antras svarbus akcentas – pono ir tarno (tėvo ir sūnaus) santykiai. Sukriošusį, ligotą ir piktą, bet bandantį išbūti besikartojančiame laike, poną Hamą (aktorius Sigitas Jakubauskas) slaugo tarnas, jo įsūnis Klovas (aktorius Dalius Jančiauskas).
Viena vertus, meilė, rūpestis ir baimė likti vienam, kita vertus, jie vienas kitam įgrisę iki skausmo. Tą skausmingą ryšį sustiprina iš atminties išnyrantys Hamo tėvai Negas ir Nelė (aktoriai Juozas Bindokas ir Vilija Paleckaitė). Tai lyg tam tikras meilės išbandymas. Baisiausia – ne mirtis, o jos laukimas, kai ta pabaiga vis neateina ir žaidimas tęsiasi.
Pjesę „Žaidimo pabaiga“ XX a. airių kilmės dramaturgas S.Beckettas rašė 1954–1956 m. Pokario laikotarpio egzistencinė tuštuma, privertusi perkainuoti žmogiškąsias vertybes ir visuomenės normas, randa atgarsį šiuolaikiniame kontekste. Anot režisieriaus P.Ignatavičiaus, ji statoma kaip tik laiku, kai visi gyvename galimo karo nuojauta. Pjesė priverčia susivokti, kad mūsų gyvenimai ypatingos prasmės ir neturi, vienintelis tikslas, kuris šiek tiek palengvina būtį – žaisti gyvenimą ir pro susireikšminimą ir abejingumą matyti aplink save kitus žaidėjus, tai yra šalia esančius žmones.
Jaunosios kartos režisierius P.Ignatavičius šiauliečiams teatro žiūrovams jau pažįstamas kaip dviejų „Auksiniams scenos kryžiams“ nominuotų spektaklių kūrėjas: mažiesiems skirto 2013 metais statyto pagal Sergejaus Kozlovo kūrybą vaidinimo „Ežiukas rūke“ ir 2009 metais pagal Franzo Kafkos tekstus režisuotos „Kovos“.
Vieną pagrindinių – Hamo – vaidmenų spektaklyje atliekantis aktorius Sigitas Jakubauskas sako, kad absurdo nereikėtų bijoti: „Absurdo dramaturgija neįprasta, tačiau įsigilinęs atrandi, kad ji labai tiksli ir logiška, o šiame spektaklyje svarbiausia yra žmonių santykiai, tai, kaip jie bendrauja, auklėjimo įtaka, egoizmas, priverstinis užuojautos prašymas – visa tai būdinga ir šių dienų visuomenei“.
Aktorius Dalius Jančiauskas, scenoje įkūnijantis tarp meilės, pareigos ir nepakantumo besiblaškantį įsūnį Klovą, sako, kad ir dabar mes visi kasdien žaidžiame gyvenimą, tikėjimą, tam tikrus vaidmenis visuomenėje: „Jei Becketto iškelta mintis, kad visas gyvenimas – žaidimas, tai kyla klausimas, kas būtų, jei mes staiga nebežaistume?“
Spektaklio režisierius P.Ignatavičius dramai parinko šiuolaikinių kompozitorių muziką. Scenografiją sukūrė Inga Aleknavičiūtė, spektaklyje „atvėrusi Becketto langus“ ir tuo, rodos, apokaliptinei pjesei suteikdama vilties. Kostiumus kūrė dailininkė Neli Ivančik, kuri veikėjus aprengė itin aristokratiškai, taip pabrėždama nereikalingą žmonių susireikšminimą nykioje erdvėje, beprasmiame gyvenime. Spektaklio šviesų dailininkas – Julius Kuršys.
Žiūrovai S. Becketto vienos dalies absurdo dramos „Žaidimo pabaiga“ premjeroje laukiami gruodžio 7 d., sekmadienį, 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
