Vienos dalies absurdo drama pagal S.Becketto pjesę „Baigmė“ išryškina artimo meilės, žmogaus absurdiškos egzistencijos ir
nemokėjimo bendrauti motyvus. Spektaklio veiksmas rutuliojasi nusigyvenusių ponų minčių absurdo labirintuose. Veikėjų
charakteriai – emocionaliai stiprūs, tačiau praradę žmogiškumą, o pagrindinis veiksmas – laukimas, kad įvyks kažkas viltingo atsimuša lyg į sieną: nieko svarbaus nėra ir negali būti, o žmogus – tik absurdiškos situacijos įkaitas egzistencijoje, kai jis atsiduoda į likimo rankas lyg žaislas.
Sukriošusį, ligotą ir piktą, bet bandantį išbūti besikartojančiame laike poną Hamą (aktorius Sigitas Jakubauskas) slaugo tarnas Klovas (aktorius Dalius Jančiauskas). Šis, viena vertus, myli tėvą, rūpinasi ir negali palikti, antra vertus, jie vienas kitam iki skausmo įgrisę. Tą skausmingą ryšį sustiprina iš atminties išnyrantys pono tėvai: Negas (aktorius Juozas Bindokas) ir Nelė (aktorė Vilija Paleckaitė).
Šią pjesę žymusis XX a. airių kilmės dramaturgas S.Beckettas rašė 1954-1956 m. slaugydamas nuo vėžio mirštantį brolį. Tik
pasirodžiusi prancūzų kalba 1957 m. ji buvo pastatyta Londone. Pats S.Beckettas stebėjo visas repeticijas. Angliškoji versija publikuota 1958 m. Pjesė tris kartus statyta Vokietijoje ir Anglijoje. Lietuviai režisieriai (1979 m. Jonas Jurašas mokomajame studentų teatre JAV ir 1992 m. Kęstutis Žilinskas privačiame teatre Klaipėdoje) ją taip pat bandė statyti, tačiau profesionalioje
scenoje „Žaidimo pabaiga“ nebuvo realizuota nė karto.
Anot režisieriaus P.Ignatavičiaus, S.Beckettas siūlo gyvenimą be prasmės, o toks gyvenimas yra žaidimas, kurios tikslas – būti
žaidžiamam. „Taigi S.Beckettas sako, kad gyvenimas neturi prasmės, žaidimas yra gyvenimas, vadinasi, visa gyvenimo prasmė – žaisti gyvenimą, daugiau ten nieko nėra. Kai šitai suvoki, tada pasidaro kažkaip lengviau kvėpuoti, dingsta susireikšminimas, perdėtas prasmingumas, gal net pavydas, o gal net ir daugiau mūsų gyvenimą varginančių jausmų ir klausimų. Svarbiausias tampa tik tas kitas žaidėjas, kuris yra šalia, juk jis irgi žaidžia tą patį žaidimą ir tik buvimas kartu padaro šį žaidimą įdomų ir gal net šiek tiek
prasmingą, bet iš tiesų, tai žaiskime ir pamirškime prasmę“, – sako režisierius.
Scenografiją kuria Inga Aleknavičiūtė, kostiumus – Neli Ivančik. Pjesę iš prancūzų kalbos vertė Raimonda Murmokaitė.
P.Ignatavičius yra jaunosios kartos kūrėjas, Rimo Tumino auklėtinis. Šiaulių dramos teatre jis yra pastatęs trims „Auksiniams scenos kryžiams“ nominuotą spektaklį „Kova“ pagal Franzo Kafkos tekstus, Oskaro Koršunovo teatre – spektaklį pagal to paties rašytojo kūryba „Nuosprendis – metamorfozė“. Pernai režisierius pristatė spektaklius „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ bei „Dostojevskis vaikams“, o 2014-aisiais Vilniaus mažajame teatre ir Nacionaliniame dramos teatre debiutavo jo spektakliai „Kruvinos vestuvės“ ir „Demokratija“.
