Kūrybinėse teatro dirbtuvėse – karo, tremties, savižudybių temos

Skirtingi menininkai atskleis žiūrovams kūrybinį procesą, pasidalyss būsimų darbų sumanymais. „Naujosios dramos dienų 2014“ programoje – režisierių Yanos Ross, Birutės Mar, Marit Sirgmets (Estija) ir Simonos Biekšaitės režisuoti skaitymai bei du susitikimai su užsienio kūrėjais – ukrainiečių „Maidano dienoraščiai“ ir Vokietijos „Deutsches Theater“ spektaklio „Oidipo miestas“ videoperžiūra.

„Naujosios dramos dienas 2014“ lapkričio 5 d. pradės Ukrainos ir lietuvių teatralų parengtas skaitymas pagal dokumentinę pjesę „Maidano dienoraščiai“, kurią pristato kūrybinė kompanija „Ukrainos naujoji drama 2014“. Pjesę sudaro autentiški Maidano įvykiuose dalyvavusių žmonių interviu.

„Tris mėnesius du, tris, keturis arba penkis kartus per savaitę susitikdavome vaikų kūrybiškumo centre „Delfinas“, kuris yra už 100 metrų nuo Maidano aikštės. Ten kviesdavomės įvairius žmones, kalbėdavomės, diskutuodavome, filmuodavome tai, kas kasdien vyko šalyje, kas vyko su mumis visais. Taip pavyko užfiksuoti kiekvieną dieną nuo 2013-ųjų lapkričio 21-osios iki 2014-ųjų vasario 22-osios. Peržiūrėjome ir iššifravome visą filmuotą medžiagą ir iš jos sumontavome pusantros valandos kompoziciją, kurią 2014 m. kovą jau spėjo pamatyti Maskvos ir Gdansko žiūrovai, balandį – Biškeko auditorija, o gegužę – žiūrovai Londone“, – pasakoja spektaklio režisierius, nepriklausomo kūrybinio centro „Tekstas“ vadovas Andrejus Mai. Jis parengs ir lietuvišką „Maidano dienoraščiųi“ skaitymą.

Lapkričio 6 dieną režisierė ir aktorė B.Mar pristatys naujo savo monospektaklio „Ledo vaikai“ eskizą. Tai bus spektaklis apie tremtį, paremtas autentiškais autorės tėvų liudijimais. B.Mar per savo tėvų patirtį sieks juos giliau pažinti, atjausti ir suprasti.

„Mintis sukurti šį spektaklį kilo seniai, ji brendo iš lėto, po truputį vis daugiau sužinant apie tremtį. Mano tėvų vaikystė prabėgo amžinojo įšalo krašte, jie užaugo Sibire, prie Laptevų jūros, tačiau niekada apie tai nekalbėjo, nepasakojo, nes apie tai kalbėti buvo pavojinga, uždrausta, tabu. Senelių ir tėvų, taip pat ir tūkstančių lietuvių skausmas liko giliai, neišsakytas. Ėmiau galvoti apie šį spektaklį kaip apie savitą atnašavimą, to viduje paslėpto skausmo išgyvenimą, skausmo, kuris tebetūno tautos atmintyje ir kelia baimę, siaubą, amžiną klausimą: už ką? Ir pavojų, baimę: o jei rytoj pasikartos istorija ir mes vėl būsim atplėšti nuo savo žemės, namų, istorijos?“ – svarsto režisierė.

Lapkričio 7 dieną dvi jaunos kūrėjos S.Biekšaitė ir M.Sirgmets iš Estijos, pasivadinusios „Guts United“, pristatys originalų kūrybinį sumanymą „Džuljetos“. Jame dalyvauja LNDT trupės aktorės Diana Anevičiūtė, Monika Bičiūnaitė, Neringa Bulotaitė, Adrija Čepaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Jurga Kalvaitytė, Vitalija Mockevičiūtė, Ramunė Skardžiūnaitė, Jūratė Vilūnaitė.

„Šis darbas bus paremtas socialiniu tyrimu, nagrinėjančiu, ką reiškia dirbti etatine aktore nacionaliniame dramos teatre, kai atlikėjos neatitinka stereotipinių reikalavimų, keliamų jaunų moteriškų personažų atrankose. Kadangi klasikinė dramaturgija stokoja ryškių vidutinio amžiaus atlikėjoms tinkamų moteriškų vaidmenų, aktorių karjera tampa pažeidžiama ir jų patirčiai neadekvati. Tokia padėtis skatina ieškoti ir plėsti kūrybos būdus bei metodus, pagal kuriuos visos teatro aktorės galėtų vaidinti Džuljetas ir būti lygiavertės šio vaidmens kūrėjos ir atlikėjos, nepriklausomos nuo tradiciškai suvokiamų šio vaidmens amžiaus apribojimų“, – pasakoja „Džuljetų“ idėjos autorės.

Lapkričio 8 dieną režisierė Y.Ross pristatys savo pjesę „(savi)žudikai“. Pjesės tekstą režisierė ir aktoriai kuria drauge su dramaturgais teatrologais Andriumi Jevsejevu ir Sigita Ivaškaite. Spektaklio kūrėjai ketina pažvelgti į opią savižudybių problemą kitu kampu – istoriniame, socialiniame ir kultūriniame kontekste.

„Po spektaklio „Mūsų klasė“, kuriame tyrinėjome gyvybės kainą karo metais, norisi žengti kitą žingsnį ir pažvelgti, kokia yra gyvybės vertė šiandien. Kaip mes patys vertiname gyvybę? „Mūsų klasės“ tikslas buvo suvokti bendrą visuomenės vertę, o dabar norime žvelgti į individą, jo ir viešumos santykį. Naujajame darbe šia tema kviečiu mąstyti ne tik „Mūsų klasės“ kūrybinę komandą, bet ir įvairius kūrėjus iš Lietuvos ir Vengrijos, kur gyvybės kaina, deja, irgi panaši kaip Lietuvoje“, – sako režisierė Y.Ross. „Naujosios dramos dienas 2014“ lapkričio 13 dieną užbaigs Berlyno  „Deutsches Theater“ spektaklio „Oidipo miestas“ videoperžiūra. Spektaklį pristatys jo dramaturgas Johnas von Düffelis. Spektaklis „Odipo miestas“ buvo sukurtas 2012-2013 m. „Deutsches Theater“ sezono atidarymui. Dramaturgas J.von Düffelis kartu su režisieriumi Stephanu Kimmigu sumanė atkurti visą Oidipo mitą per tris didžiųjų graikų autorių Sofoklio, Euripido ir Aischilo kūrinius („Oidipas Karalius“, „Septynetas prieš Tėbus“, „Finikietės“ ir „Antigonė“). Tokio sumanymo tikslas – per vieno miesto ir dviejų šeimų istorijas parodyti tragišką prarają tarp valstybės ir žmogaus idėjų.

„Oidipo miesto“ kūrėjai atsisakė antikinio choro. Spektaklio pradžioje vienintelį Sofoklio „Oidipo karaliaus“ choro pasisakymą – kreipimąsi į dievus su prašymu gelbėti miestą – skaito vaikų balsai. Toks sumanymas tampa suprantamas finale, kai apsisuka visas Oidipo šeimos ratas, bet miestas negali išsivaduoti iš prakeiksmo: Oidipo sūnūs nužudo vienas kitą, Kreontas išsižada savo sūnaus dėl šio meilės nepaklusniajai Antigonei, kurią ruošiasi paaukoti. Vaikų kreipimasis į dievus skamba kaip paskutinė viltis miestui atgimti.