Spalio 11 ir 12 dienomis Maskvos muzikinio teatro „Na Basmanoj“ trupė Lietuvos rusų dramos teatro scenoje parodys du spektaklius – alegoriją-satyrą „Kairiarankis“ ir pasaką „Stebuklingas Aladino žibintas“. Ši trupė Rusijos sostinės Basmanajos gatvėje turi tik repeticijų patalpas, o spektaklius rodo įvairiose salėse, taigi, kaip sakoma, visą laiką ant ratų. Į Lietuvą jie jau atvyksta ne pirmą kartą – buvo čia atvežę operetę „Monmartro žibuoklė“, prieš metus – miuziklą „Kapitono duktė“ pagal Aleksandro Puškino apysaką.
Šį kartą maskviečiai vėl ėmėsi savo literatūros klasikos ir inscenizavo N.Leskovo apysaką „Kairiarankis“. Joje susipina tikri ir išgalvoti įvykiai apie tai, kaip rusų caras Aleksandras I, keliaudamas po Europą, Anglijoje įsigijo vietos meistrų šedevrą – geležinę blusą, kuri dar ir galėjo šokti. Po Aleksandro I mirties jo įpėdinis Nikolajus I tarp velionio daiktų randa blusą ir užsimoja įrodyti, kad rusų meistrai ne prastesni. Jis nusiunčia Dono kazoką Platovą į Tulą, kad šis surastų meistrų, galinčių deramai atsakyti į anglų iššūkį.
Tuloje Platovas pasikviečia tris geriausius ginklininkus, tarp kurių yra ir meistras, pravarde Kairiarankis, ir paveda jiems patobulinti Anglijoje sukurtą metalinį stebuklą. Jie sugeba tai padaryti – pakausto blakę ir dar ant pasagų išgraviruoja savo vardus. Platovas nuveža Kairiarankį su blusa į Peterburgą. Caras ir visi dvariškiai pritrenkti. Nikolajus I liepia pakaustytą blusą nugabenti atgal į Angliją ir pasiųsti ten Kairiarankį. Anglijoje Kairiarankiui aprodė vietos gamyklas ir pasiūlė pasilikti, bet jis atsisakė. Tačiau Rusijoje jo niekas nebelaukė – grįžęs jis suserga ir miršta ligoninėje, taip ir nebepriėjęs prie caro, kuriam norėjo perduoti svarbią žinią apie tai, ką pastebėjo anglų ginklų gamyklose.
„Kairiarankis“ – tai ne paprasta istorija apie pakaustyta blusą, tai – alegorija. Tai pasakojimas apie didelių galimybių mažuosius žmones. Auksinės rankos mokėjo kurti stebuklus. Bet tokių talentų likimas priklauso nuo siaurapročių carų ir jų svitos,“ – sako teatro vadovė Žana Terterjan.
Ji pastatė spektaklį pagal laisvą „Kairiarankio“ atpasakojimą, kurį sukūrė dramaturgai Vladimiras Konstantinovas ir Borisas Raceras. Muziką dar 1974 metais sukūrė kompozitorius Vladimiras Dmitrijevas ir ji greitai išpopuliarėjo, padėjo atgimti rusų liaudiškų vaidinimų žanrui, linksmam, ironiškam ir visuomet šiek tiek liūdnokam. Spektaklyje žiūrovai lengvai pastebės satyrą ir subtilią ironiją.
„Scenoje rutuliojasi groteskiškas veiksmas su šokiais. Ko vertas vien blusa, skelianti laukinį kankaną, ir tėvelio caro parodijavimas. Skambant spalvingoms melodijoms scenoje atgaivinami seni įvykai visiškai nauja forma“, – rašo spektaklį matę rusų teatro kritikai.
Jauniesiems žiūrovams maskviečiai atveža spektaklį „Stebuklingas Aladino žibintas“, sukurtą pagal „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakojimų apie vargšą vaikiną Aladiną, kurio ieško piktas burtininkas, kad , jo padedamas, gautų stebuklingą lempą. Juk tas, kuris turi lempą, gaus ir joje gyvenantį Džiną, galintį išpildyti kiekvieną savo šeimininko pageidavimą. Tiesa, šią pasaką kiekvienas pasakoja savaip. Režisierė Ž.Terterjan taip pat sugalvojo savąją senosios istorijos versiją. Scenoje viešpatauja meilė: juk kaip tik ji gali pakeisti pasaulį, padaryti jį gražesnį ir laimingesnį.
