„Šį rudenį lietuvių publiką supažindinsime su dviem Ukrainos teatro kultūros pusėmis – tradicine ir šiuolaikine. Spalį viešės spektaklis pagal iškilaus poeto, tautos šauklio T.Ševčenkos kūrybą, o lapkritį jauni ukrainiečių teatro menininkai kartu su lietuvių aktoriais parengs skaitymą pagal unikalų dokumentinį tekstą „Maidano dienoraščiai“. Šiuos skirtingus meninius renginius sieja bendra tema – tautos likimas ir patriotizmo vertė sunkiausiais šalies gyvenimo momentais“, – sako LNDT meno vadovas Audronis Liuga.
Socialinė poema „Katerina“ atskleidžia tragišką moters likimą. Tai herojės, ieškojusios turtų, bet radusios sunkią naštą, istorija. Šią poemą T.Ševčenka skyrė jį iš baudžiavos išpirkusiam poetui Vasilijui Žukovskiui.
„T.Ševčenka – mistikas, egzistuojantis dvasiniu lygmeniu. Kai dirbau su šiuo pastatymu, nustebino, kad jis kreipiasi tiesiai į Dievą, ir vienas pats. Tarasas persmelktas vienatvės, dėl to visą savo išpažintį surašo popieriuje. Mane domina jo aktualumas šiandien. T.Ševčenka dirbo su siela, per sielą. Siela – jo esmė, kuri nesikeičia.
Dar mane stebina, kaip tiksliai jis jaučia moterį, jos vidinį pasaulį, troškimus, išgyvenimus. „Katerina“ – tai apibendrinimas, moters likimas – tai mūsų valstybės likimo atspindys. Štai tokia liūdna paralelė. Įdėmiai pažiūrėjus į kūrinį viskas persmelkta žodžių: „Žmonės širdies nepamatys, pasakys – tinginys“, „žmonės neatleis“, „savi žmonės kaip svetimi“ ir panašiai – visi šie žodžiai nusako mūsų mentalitetą. Problema yra mumyse, nes tik mes patys esame savo namų šeimininkai ir kol juose nesusitvarkysime, tol neturėsime ramybės“, – apie spektaklį „Katerina“ kalba režisierius Bogdanas Revkevičius.
„Spalio 16–17 dienomis Lietuvoje vyks Ukrainos kultūros dienos, skirtos T.Ševčenkos gimimo 200-osioms metinėms. Ukraina – dalis Europos šeimos, turinti turtingą ir įvairialypę kultūrą bei istoriją. Per šį renginį kultūrinis dialogas tarp dviejų šalių taps dar intensyvesnis. Mūsų valstybės ir mūsų žmonės visada buvo artimi, tarpusavio ryšiai matuojami šimtmečiais nuo Kijevo Rusios ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Mūsų ateitis yra taip pat bendra – demokratinėje Europoje“, – apie kultūrinį bendradarbiavimą kalbėjo Ukrainos ambasados Vilniuje atašė Svetlana Kovtun.
T.Ševčenka ir Vilnius
T.Ševčenka laikomas ukrainiečių literatūros klasiku, tautinio sąjūdžio įkvėpėju, jis žinomas kaip dailininkas ir iliustratorius. T.Ševčenka gimė 1814 m. kovo 9 d. baudžiauninkų šeimoje. Būdamas devynerių neteko mamos, po dvejų metų – ir tėvo. Būdamas 14 metų pradėjo tarnauti dvarininko Pavelo Endgelhardto namuose. Su savo ponu daugiau nei dvejus metus (1828–1831 m.) gyveno Vilniuje. Gyvendamas Lietuvoje, Vilniaus universitete mokėsi dailės pas Joną Rustemą.
Ukrainiečių filologas Anatolijus Nepokupnas, tyrinėdamas archyvinę medžiagą, aptiko kelis dokumentus, patvirtinančius, kad Vilniuje T.Ševčenka yra gyvenęs dviejuose namuose – Pilies g. 10 ir Didžioji g. 23.
Gerai mokėdamas lenkų kalbą T.Ševčenka Vilniuje susipažino su Adomo Mickevičiaus ir kitų filomatų kūryba. Anot tyrinėtojų, laiškuose draugams jis ne kartą mini posakius iš A.Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ ir kitų kūrinių. Vladas Abramavičius knygoje „Tarasas Ševčenka ir Vilnius“ teigia, kad poetas iki pat mirties neužmiršo Lietuvos sostinės. Laiške vilniečiui Bronislavui Zaleskiui rašė: „Vilnius ir mano širdžiai taip pat yra brangus prisiminimais, kaip ir tavajai...“
Vilniaus miestui T.Ševčenka paskyrė poemą „Garsingam Vilniuje įvyko...“. Kūrinys parašytas Kos-Arale 1848 m. Spėjama, kad poemos siužeto pagrindu paimtas tikras atsitikimas Vilniuje apie 1832 m., kai buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Poemoje minimi universitetas, Aušros vartai, Vingio miškas, Neries upė. Teigiama, kad autorius gerai pažinojo Vilnių ir jo apylinkes.
1831-aisiais T.Ševčenka persikraustė į Sankt Peterburgą. 1838 m. dailininko Karlo Briulovo, poeto Vasilijaus Žukovskio ir kitų menininkų pastangomis buvo išpirktas iš baudžiavos. 1838-1845 m. studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje. Vėliau dirbo dailininku iliustratoriumi, piešdavo, keliavo po Ukrainą, rašė eiles, piešė senovės paminklus, piliakalnius, pilių griuvėsius. 1847 m. paskirtas Kijevo universiteto piešimo dėstytoju.
1847 m. balandžio mėnesį už maištingus eilėraščius ir priklausymą slaptai „Kirilo ir Metodijaus“ draugijai buvo suimtas. Tremtyje susidraugavo su lietuvių visuomenės veikėjais Zigmu Sierakausku, Jonu Stanevičiumi, Bronislavu Zaleskiu, Mykolu Zelionka, Eduardu Vytautu Želigovskiu (Antanu Sova). 1858 m. grįžo į Sankt Peterburgą. Tapė graviūras, bendradarbiavo žurnaluose „Sovremennik“, „Iskra“. T.Ševčenka mirė 1861 m. kovo 10 d. Sankt Peterburge.
