1971 m. JAV psichologas Philipas Zimbardo atliko žymųjį Stanfordo kalėjimo eksperimentą. Jis buvo geras, bet man pasisekė labiau nei jo autoriui, nes unikalų kultūrinį-psichologinį eksperimentą su jaunais lietuviais už mane sudėliojo pats gyvenimas. Beliko tik viską užrašyti, ir taip atsirado šis tekstas – specifinė dokumentinė istorija, iliustruojanti universalius lietuviško būdo bruožus.
Lietuvos paviljonas
Lietuvos paviljonas buvo keturis mėnesius už jūrų marių pasaulinės parodos metu veikusi ekspozicinė erdvė – mažas, jaukus ir baltiškai-lietuviškai subtilus dviejų aukštų pastatas, vėliau apdovanotas tarptautiniu prizu už architektūrą. Jo lankytojams aptarnauti iš daugybės norinčiųjų Lietuvoje buvo atrinkta 11 jaunų žmonių – gidų. Tai nebuvo atsitiktinis arba, kaip galima būtų tikėtis, „per pažintis įtaisytas“ jaunimas, o tikra crème de la crème: protingi, veiklūs, išsilavinę ir kalbantys keliomis kalbomis žmonės. Ši komanda tiems keturiems mėnesiams pakliuvo į tokias ypatingas sąlygas, kokios samdomą darbą dirbančio žmogaus karjeroje pasitaiko tik kartą per šimtmetį, o gal net ir rečiau. Sunkiausiomis užduotimis (paviljono įrengimu, technine priežiūra ir renginių organizavimu) jau buvo pasirūpinta, ir jiems beliko tik pats maloniausias ir daug pastangų nereikalaujantis darbas – sutikti lankytojus, gražiai šypsantis atsakinėti į klausimus apie Lietuvą („Kur jūsų šalis yra?“), retkarčiais išversti keletą sakinių į kitas kalbas („And now... Ladies and Gentlemen, skilandis!“) ir juos paslaugiai išlydėti. Tiek dėl renginio pobūdžio, tiek dėl kultūrinio paveldo lankytojai buvo ypatingi: mandagūs, santūrūs, geranoriškai nusiteikę ir labai negausūs. Atlygis už šį darbą tuometinį vidutinį lietuvišką atlyginimą viršijo maždaug 5 kartus, o apgyvendinimas viešbutyje ant vandenyno kranto su namų tvarkytojų paslaugomis ir net viešasis transportas mieste nieko nekainavo. Suprantu, kad tai skamba nelabai tikėtinai, bet tam tikri gyvenimo kadrai kartais būna genialiai surežisuoti.
Jeigu dabar paklausčiau, kokia nuotaika vyravo tarp šių 11 jaunų žmonių tuos keturis saulėtus vasaros mėnesius, sveikas protas padiktuotų keletą galimų atsakymų: (1) tinginystė ir atsainumas („Kam dirbti, jeigu galima nedirbti?“), (2) džiaugsmas ir pramogos, arba (3) nuožmi kova dėl pažinčių su įtakingais žmonėmis iš viso pasaulio ir gerklių perkandimai dėl atsivėrusių naujų galimybių.
Sveiko proto nuostabai, nė vienas variantas šiai situacijai netinka. Vyraujantis dirbančiųjų nusiteikimas visą tą laiką buvo įtampa. Arba, kaip girdėjau sakant Dubline ir Lentvaryje, užsigrūzinimas.
Kodėl? Labai geras klausimas, vedantis prie didžiausių atradimų. Mano atradimas, jog įtampos priežastys nebuvo nei išorinės, nei racionalios. Viskas kilo iš kažkur giliai. Tai suprasti pavyks tik gerai įsižiūrėjus į stambiu planu užfiksuotus skirtingas pareigas paviljone užėmusių grupių tarpusavio santykius ir elgesį.
Žaidėjai
Už Lietuvos paviljoną buvo atsakinga viena ministerija, kai vadovavo vėjo perpučiamas Ministras. Parodos metu jis liko Lietuvoje, o oficialiu paviljono atstovu paskyrė Direktorių – tos pačios ministerijos valdininką. Pagrindinė jo varomoji jėga buvo „ką pasakys Ministras“, ir tai nėra kas nors neįprasto, nes tokių personažų pilnas visas pasaulis. Direktorius išsiskyrė nebent savo kaprizingumu ir smulkmeniškumu, dėl kurio kažkas jį buvo praminęs paranojiku. Kalbėdamas viešai Direktorius vis taisydavosi švarką ir trypdavo koja, labai nemėgo bendrauti ir net giedriausią dieną vaikščiodavo susiraukęs ir panarinęs galvą. Paviljone jis būdavo ne nuolatos, nes dažnai su reikalais skraidydavo pirmyn ir atgal į Lietuvą. Dėl tų reikalų niekas negalėtų būti visiškai tikras, nes pats Direktorius kažkada lyg ir buvo sakęs, kad labai mėgsta lėktuvus ir duty free. Administraciniam darbui dirbti – laiškams atsakinėti, rankoms spausti ir parašams dėlioti – į belangį kambariuką su kompiuteriais antrajame paviljono aukšte buvo patupdytos dvi ministerijos specialistės, čia tapusios Administracija. Apie jas daug pasakyti neišeina, nes tokių daug ir jos beveik visur vienodai neįsimintinos.
Be valdžios paviljone, eksperimento dalyviai dar turėjo ir oficialų savo Darbdavį – parodų organizatorių, kuris viso renginio metu liko Lietuvoje. Darbdavys, skirtingai nuo valdininkų, buvo tikras profesionalas ir gerai žinojo, ką daro. Jis iš 11 savo rankomis atrinktų gidų paskyrė du seniūnus – jau dirbusius ankstesnėse parodose, jiems pavedė atsakomybę už dvi pamainas ir liepė periodiškai teikti ataskaitas apie gidų darbą. Seniūnams Darbdavys suteikė maksimalią autonomiją: jokių reglamentų (kaip šukuotis ar kokiu tekstu pristatyti Lietuvą) jis nepateikė, o darbo tvarką įgaliojo nusistatyti patiems. Pasakyta tik viena vienintelė taisyklė – tos tvarkos pažeidėjams niekas jokių papeikimų nerašys, o iškart parsiųs namo.
Taip jauniems protingiems žmonėms buvo suteikta didžiulė laisvė (vieni viršininkai fiktyvūs, kiti – virtualūs) ir puikios darbo sąlygos. Imk, dirbk ir džiaukis. Tačiau viskas išėjo atvirkščiai. Čia labai greitai, vos tik atidarius paviljoną lankytojams, tarp visų anksčiau išvardytų grupių lygioj vietoj prasidėjo nevaldoma grandininė reakcija, kuriai jie lengvai pasidavė. Pasakėčią apie vienas kitą mažėjančia tvarka puldinėjančius gyvūnus primenantis Lietuvos paviljono eksperimentas baigėsi tik tada, kai šaligatviu nuo vandenyno atslinko rudens vėsa ir paviljono durys užsidarė už paskutinio lankytojo.
Mechanizmas
Vos tik paviljonui ėmus dirbti, Direktorius kaskart praeidamas ėmė sakyti pastabas seniūnams. Tos pastabos buvo atsitiktinės ir labiau atspindėjo nelabai malonų jo charakterį („Tik įėjus iškart matyti, kad lietuviai dirba“, – suprask, blogai) arba kliedesius per pilnatį („Kam tas stalas reikalingas?“ – pats buvo atnešęs lankstinukams sudėti), nei turėjo ką nors bendra su kokybės siekimu. Direktoriui nesant, jo šnypštimą perimdavo nuolatinių Direktoriaus priekaištų kasdien klausanti Administracija, kartais išlįsdavusi iš savo troškios belangės į lauką nusipirkti ledų.
Seniūnai iš pradžių tokiems nevaldomiems statuso ir charakterio demonstravimo proveržiams sėkmingai atsikirsdavo. Tačiau vėliau jie patys ėmė matyti, kad gidams graži erdvė ir kultūringi lankytojai tapo rutina ir kad jie nustojo dirbti kaip šveicariškas laikrodis: atsirado simuliuojančių, abejingų ir per dažnai einančių į tualetą. Blogiausia, jog niekas į geranoriškus seniūnų raginimus „trupučiuką susiimti“ ir atsargiai surašytus „mažyčius pastebėjimus, kaip mes visi galėtume dirbti geriau“ beveik nekreipė dėmesio. Vis baksnojami Direktoriaus ir Administracijos bei iš Darbdavio gavę patvirtinimą, kad dėl prasižengusiųjų siuntimo atgal namo niekas nejuokauja, seniūnai pasidavė spaudimui ir pradėjo „imti visus į nagą“. Tas ėmimas buvo chaotiškas, nervingas, padrikas, o vėliau pasidarė nebevaldomas ir davė atvirkštinį efektą. Viskas kasdien vyko palaipsniui, bet vieną sceną man pavyko užfiksuoti nuo pradžios iki pabaigos.
Artėjant pilnačiai ir oficialiam Ministro vizitui, Direktorius ėmė nerimauti dėl mažo paviljono lankytojų skaičiaus („Ką mes Ministrui parodysim?“), kuris jam grėsė nenuskraidinimu į kitas parodas. Jis nutarė, kad dėl visko kalta blogai dirbanti paviljono komanda, ir sušaukęs susirinkimą prisakė lauke pastatyti du gidus, kurie iš visų jėgų turės vilioti lankytojus užeiti. Toks sprendimas prilygo raginimui miške rasti daug grybų. Tų grybų rasti nebuvo įmanoma, nes parodą lankė labai mažai žmonių. Dėl to kaltas buvo rengėjų neapdairumas, kuris vėliau taisytas siunčiant kareivių ir globos namų gyventojų būrius. Tai, kad žmonių nėra ne tik Lietuvos, bet ir Tuvalu ar Vokietijos paviljonuose ir kad vilioti nėra ko, matė visi čia dirbę žmonės. Bet niekas tam raginimui nesipriešino, o seniūnai paknopstom įvedė dviejų gidų lauke taisyklę. Gidai padarė kaip liepta. Bet lankytojų buvo mažai, ir įtampa vis augo.
Tačiau Dievas buvo gailestingas – gretimame pastate pasibaigus koncertui į Lietuvos paviljoną plūstelėjo minia žmonių. Perkreiptuose seniūnų veiduose pasirodė pirmosios šypsenos. Tačiau laimė ilgai netruko. Lankytojams paviljono viduje prisireikė gidų (papasakoti, išversti, nusifotografuoti), o šie, kaip ir dera, nuskubėjo jiems padėti. Kai į paviljoną užėjo Direktorius, vaizdas, kurį jis išvydo, buvo nekoks: minia jau spėjusi išsisklaidyti, lauke – nė vieno gido, o ant žemės voliojasi sumindytas lankstinukas su bato antspaudu ant Trakų pilies nuotraukos. Pasakojimai apie „visai ką tik“ buvusią lankytojų apgultį jo neįtikino, ir vėlų tos dienos vakarą buvo sušauktas pakartotinis susirinkimas, kurio metu patvirtinta, kad lauke visada turi būti nors vienas gidas. Visada, nes kitaip negalima. Visada, kad ir kas atsitiktų. Taip kurį laiką ir buvo. Tik vėliau kažkas pasiskundė, kad, kol kiti pluša viduje, tas vienas gidas lauke nieko neveikia. Reikėjo vis naujų taisyklių, ir seniūnai jas uoliai kūrė. Taip atsirado reglamentai, išimtys ir išimčių taisyklės. Nuo to viskas tik blogėjo: gidų veiduose ir veiksmuose pašaliniams iš tolo pastebimas sutrikimas, baikštumas ir įtampa. Pradėję gauti pastabų iš lankytojų ir garbingų paviljono svečių, seniūnai įvedė taisyklę „stebėti aplinką“ (aš nemeluoju – čia dokumentinė medžiaga) ir ėmė raginti visus atsipalaiduoti ir „jaustis paviljono šeimininkais“. Bet šeimininkais gidai taip ir nepasijuto, nes jau buvo per vėlu.
Žemiausioji pasakėčios žvėrių grandis (gidai) iš esmės elgėsi taip pat. Nors seniūnų, Direktoriaus ir Administracijos sukurta įtampa jiems nebuvo priimtina ir jie su susižavėjimu klausėsi savo kolegų iš Estijos pasakojimų, kaip pas juos „visi horizontalūs“, spaudimo jiems reikėjo, nes savarankiškai dirbti nelabai sugebėjo. Įtampai jie ne tik nesipriešino, bet greitai patys ją perėmė ir dar sustiprino.
Prieš valstybės dienos proga Lietuvos paviljone rengiamą priėmimą visa komanda sutarė, jog per pirmas tris valandas nuo renginio pradžios niekas nevartos jokių alkoholinių gėrimų ir padės aptarnauti svečius. Neatsilaikiusių jau po valandos buvo ne vienas ir ne du. Ne dėl to, kad būtų buvę labai ištroškę (nemokami gėrimai parodoje buvo neišgeriami kaip vandenynas), o dėl to, kad šalia nestovėjo prižiūrėtojai. „Aš gėriau, nes mačiau, kad ir kolega geria“, – toks buvo pasiaiškinimas. Turbūt aišku, kad seniūnai savo komanda pasitikėti nebegalėjo. Tai dar labiau stiprino jų norą drausminti ir kontroliuoti. Maišto vedami (o gal tik šiaip), po mėnesio du girti gidai naktį užėjo į paviljoną ir apgadino inventorių. Griežtiesiems seniūnams juos nubausti pritrūko ryžto („negadinkime gyvenimo“), todėl beliko tik toliau nervingai drausminti. Šitos pasakėčios fone labai greitai tarp pačių gidų atsirado Žandarėlis – darbštus ir gabus darbuotojas, ilgainiui sėkmingai įsijautęs į kontrolieriaus vaidmenį. Jam nuolat atrodė, kad kolegos dirba blogai: per trumpai veda ekskursijas ir nepastebi pro išėjimą vogčiomis prasmunkančių lankytojų. Tai nebuvo visiška tiesa, nes kiekvienas gidas dirbo gerai, tik kiekvieno temperamentas ir sugebėjimai labai skyrėsi. Žandarėlis iš pradžių tik nervingai liepdavo kolegoms pasiaiškinti dėl savo veiksmų, bet vėliau lankytojų akivaizdoje ėmė prarasti savitvardą ir šaukti balsu. Niekas iš gidų jam nesipriešino, tik nuleido galvas. Vieni atsiribojo, kiti kentėjo, treti skundėsi ir apkalbinėjo. Žandarėlis tuoj tapo seniūnų dešiniąja ranka, ir grandininis užsigraužimas buvo galutinai įtvirtintas.
Šita beprasmė įtampa ėmė slūgti tik pačiomis paskutinėmis parodos dienomis, kai jau visiems buvo aišku, kad joks Ministras nebeatvažiuos ir niekas nieko nenubaus. Tai nebuvo tas gerasis atsipalaidavimas, kai nuveikus sunkų darbą veide atsiranda šypsena. Labiau panešėjo į nutrūkimą nuo grandinės – agresyvų ir laukinį. Paskutinėmis paviljono darbo dienomis aš girdėjau Žandarėlį prie pat įėjimo sulinkusį per pusę iš juoko ir iš sunkiai paaiškinamo smagumo su kitais garsiai besikeikiantį. Keiksmai nebuvo lietuviški.
Toks buvo Lietuvos paviljono eksperimentas.
Kodėl? Atsakymas paprastas
Kodėl keliolika jaunų žmonių idiliškomis sąlygomis patys sau iš nieko susikūrė įtampą? Tokio elgesio priežastys nėra nei išorinės, nei racionalios. Viskas ne dėl valdininkų (jų valdžia buvo fiktyvi ir silpna), hierarchinės valdžios struktūros (joje nieko bloga savaime nėra) ar būtinybės. Niekuo čia dėtas ir perfekcionistinis kokybės siekimas, nes kokybės supratimas visų galvose buvo neišbaigtas ir punktyrinis. Niekas negalėjo pasakyti, kaip turi atrodyti geras paviljono personalo darbas, susikaustydavo kaskart išvydę svarbių svečių delegaciją ir gerai neišmanė etiketo. Konkurencijos ir varžymosi dėl įtakingų žmonių palankumo čia taip pat nebuvo. Dažniausiai girtasi, kad „blę, kaaii man skauda galvą po vakar“, ir ne vienas atvirai šaipėsi iš kolegos, kuris mainais už galimybę prisistatyti per televiziją laidos rengėjus savo laisvu laiku vedžiojo po miestą („darosi sau reklamą“).
Priežastis buvo viena – drebančios kinkos. Arba, banaliai tariant, vidinės laisvės nebuvimas. Nesijautimas savo paties šeimininku, nesugebėjimas susitarti, baimė rizikuoti, nemokėjimas susikurti ir apginti savo vertybių.
Lietuviškas elgesys
Tai nėra vieno paviljono istorija. Tas pats elgesio modelis atsikartoja ligoninėse ir teatruose („tvyro nepakeliama atmosfera“), nacionalinėje vyrų krepšinio rinktinėje, kur dėl žaidėjams nustatytų rėmų „aikštelėje nebeliko kūrėjų“, juokingai nesėkminguose restoranų bandymuose imituoti pietų Europos „atsipūtimą“. Kai neseniai vienas kultūros atstovas parašė graudų straipsnį, kaip reikėtų visiems inteligentams susivienyti ir, pasinaudojus kokio nors nuovokaus rėmėjo parama, bendromis jėgomis atkurti buvusią „legendinę kavinę“, kurios vietoje dabar įsikūręs amerikiečių greitojo maisto restoranas, aš iškart supratau, kad taip tikrai neįvyks, nes gavę paramą kultūrininkai vienas kitą kaipmat užgraužtų. Lietuvos paviljono eksperimentas yra ta priežastis, dėl kurios man nebegaila nė vieno neva užspausto, užgniaužto ar užguito. Nes žinau, kad jei to nepadarys kas nors kitas, tą jie pasidarys sau patys. Lygioj vietoj, iš nieko ir dar stipriau. Toks yra lietuviškas grupinis elgesys.
Man nereikia sakyti, kad taip yra ne visur ar ne vien tarp lietuvių. Tai, kad ne visi prancūzai geria vyną, o vyną geria ne vien prancūzai, dar nereiškia, kad vynas nėra nacionalinis prancūzų gėrimas. Pasaulis nėra sudėtingas. Pasaulis yra paprastas, ir jį visą galima sugrupuoti ir sudėti į lentynas viename kambaryje. Aš tą padariau jau seniai. Lietuviškas elgesys mano lentynose guli padėtas šalia anglosaksiško-germaniško polinkio viską griežtai racionalizuoti, kuriame, skirtingai nuo lietuviškojo, nėra viršininko baimės ir daug natūraliau už lietuviškąjį veikiančio konfucianistinio nuolankumo.
