Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ parodų salėje surengtoje Š.Surblio atminimui skirtoje parodoje nemažai darbų, keliančių amžinybės, ligos ir akistatos su mirtimi klausimus.
Tarp jų ir paskutinis menininko kūrinys – neužbaigtas ciklas „Sindromas“. Jame autorius norėjo šalia Downo sindromu sergančių žmonių portretų įkomponuoti ir savąjį – su šiam sindromui būdingais veido bruožais.
Grafiką partrenkė aktorius
Š.Surbliui menas buvo galimybė pamatyti tikrąjį žmogaus ir pasaulio veidą. Dailininko motina sakė, kad nuo mažens sūnus aiškiai žinojo, kuo nori būti, ir atkakliai to siekė.
„Prieš jus reiškinys, įsiveržęs į Lietuvos grafiką spontaniškai, bet tikėtai. Santūraus elgesio ir ambicingos kūrybos Š.Surblys metodiškai skverbiasi į nežinią kaip koks speleologas, be išlikimo garantijos“, – savo studentą apibūdino grafikos profesorius Rimvydas Kepežinskas.
Dviračiu važiuojantį 24 metų grafiką pernai partrenkė ir mirtinai sužalojo aktoriaus Petro Dimšos (74 m.) vairuojamas automobilis. Avarija įvyko Vilniuje, Oslo gatve važiuojant į Erfurto gatvę. Nustatyta, kad P.Dimša vairavo išgėręs.
Artimieji iki šiol negali atsakyti į klausimą, kodėl baisi nelaimė ištiko būtent Š.Surblį, o menotyrininkai bando apžvelgti ir įvertinti grafiko palikimą. Dar visai neseniai parodoje eksponuojami darbai laikyti tik daug žadančio menininko karjeros pradžia.
Kiekviena minutė brangi
Automobilių avarijose žuvo nemažai žinomų menininkų – tiek lietuvių, tiek užsienio. Tarp jų ir vienas lietuvių literatūros novatorių – išeivijos rašytojas, kritikas, aktorius ir režisierius Antanas Škėma.
Jo „Balta drobulė“ laikoma vienu geriausių XX a. lietuvių literatūros kūrinių. 1958 metais JAV pasirodęs sąmonės srauto metodu parašytas romanas išprovokavo aistringą polemiką ir yra aktualus iki šiol.
A.Škėma žuvo 1961 metais Pensilvanijoje, važiuodamas iš „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo.
A.Škėmos penkiasdešimtmečio proga suvažiavime buvo rodoma jo režisuota Kosto Ostrausko pjesė „Pypkė“. Joje pats A.Škėma suvaidino pagrindinį herojų, žuvusį dėl pypkėje paslėpto brangakmenio. Tą dieną vienai merginai rašytojas ištarė: „Aš 50 metų senis, o kaip aš noriu gyventi. Kiekviena minutė man brangi.“
A.Škėmos bičiulis poetas Algimantas Mackus jo mirtį avarijoje pavadino tikru absurdu ir „rafinuotu likimo, atsitiktinumo arba dievų triuku“. Tačiau ir jo paties laukė panaši lemtis.
A.Mackus – vienas žymiausių vadinamosios bežemių kartos atstovų, savo kūryboje kalbėjęs apie prarają tarp kalbos ir tikrovės, susvetimėjimą ir žmogiškųjų vertybių krizę. Tarp žymiausių jo poezijos rinkinių – prieš porą metų iki mirties pasirodę „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ bei „Chapel B“.
„Chapel B“ buvo skirta A.Škėmai, nes taip vadinosi koplyčia, kurioje jis buvo pašarvotas. Baigta rašyti 1964 metais ji tapo paskutine A.Mackaus knyga.
Tais pačiais metais, būdamas vos 32 metų, poetas žuvo autokatastrofoje Čikagoje.
Versija apie šnipų darbą
Šiek tiek anksčiau nei A.Škėma automobilio avarijoje žuvo ir savo idėjomis lietuvio kūrybai nemažai įtakos padaręs prancūzų rašytojas, filosofas egzistencialistas Albert’as Camus.
Vienas garsiausių absurdo literatūros kūrėjų, Nobelio literatūros premijos laureatas, „Maištaujančio žmogaus“ ir „Maro“ autorius užsimušė būdamas 46 metų. Apledėjusiu keliu važiavęs jo leidėjo Michelio Gallimard’o automobilis rėžėsi į medį.
Prieš keletą metų Italijos spaudoje paskelbta versija, kad ši avarija galėjo būti suorganizuota Sovietų Sąjungos šnipų, kurie pasinaudojo prietaisu, susprogdinančiu padangą, kai automobilis pasiekia tam tikrą greitį. Kol kas šios versijos kritikų yra daugiau nei šalininkų.
O nelaimė įvyko 1960 metais Prancūzijoje, Burgundijos regione, netoli Vileblevino gyvenvietės. Slidžiame kelyje vairuotojas nesuvaldė automobilio. Po avarijos A.Camus palto kišenėje buvo rastas nepanaudotas traukinio bilietas, o automobilyje – jo autobiografinės knygos „Pirmasis žmogus“ rankraštis.
Pateko po furgono ratais
Kitą žymų prancūzų filosofą, kultūrologą ir semiotiką Roland’ą Barthes’ą, einantį namo po prancūzų politiko François Mitterrand’o surengtų pietų, partrenkė skalbyklos furgonas. Tai įvyko 1980 metų vasarį.
„Teksto malonumo“ ir knygos apie fotografijos prigimtį „Camera Lucida“ autorius tik pasijuokė iš nemalonaus incidento. Tačiau po mėnesio 64 metų rašytojas dėl per avariją patirtų sužalojimų nukrito nuo laiptų ir mirė.
Vienas garsiausių Lietuvos literatūros tyrinėtojų, monografijų apie Kazį Borutą, Joną Aistį, Antaną Vaičiulaitį ir daugelį kitų autorius Vytautas Kubilius 2004 metais taip buvo partrenktas automobilio.
Tarp žymiausių jo kūrinių – „XX amžiaus lietuvių lyrika“, „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“ ir studija apie lietuvių literatūrą vokietmečiu „Neparklupdyta mūza“.
77 metų rašytojas žuvo Vilniuje, eidamas per pėsčiųjų perėją T.Kosciuškos gatvėje, netoliese Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto. Jį parbloškusį automobilį vairavo studentas.
Kripta nebaigtoje katedroje
Garsiąją Barselonos Šv.Šeimos bažnyčią ir daugelį kitų įspūdingų pastatų suprojektavęs katalonų architektas Antoni Gaudi irgi žuvo gatvėje. Kai 1926 metų vasarą 73 metų menininkas išėjo pasivaikščioti iki bažnyčios, jį partrenkė tramvajus.
Kadangi architektas rengdavosi gana paprastai ir neturėjo dokumentų, praeiviai jį palaikė gatvėje besivoliojančiu elgeta. Niekas neskubėjo suteikti pagalbos.
Pagaliau policininkas nuvežė jį į ligoninę, tačiau jis nebuvo pradėtas rimtai gydyti tol, kol kitą dieną A.Gaudi ten nesurado Šv.Šeimos bažnyčios kapelionas.
Tik tuomet gydytojai puolė rūpintis garsiausiu Barselonos architektu, bet jau buvo per vėlu.
Po kelių dienų A.Gaudi mirė ir buvo palaidotas savo kurtos, bet taip ir nebaigtos statyti Šv.Šeimos bažnyčios kriptoje.
Planuojama, kad įspūdinga Šv.Šeimos bažnyčia bus baigta statyti 2026 metais, prabėgus 100 metui po A.Gaudi mirties.
Pats sukėlė avariją
Visai kitaip žuvo vienas garsiausių JAV dailininkų, ryškiausias abstraktaus ekspresionizmo judėjimo atstovas Jacksonas Pollockas.
Kūrėjas pagarsėjo tuo, kad laužė įprastas taisykles.
Jis buvo tapytojas, bet nenaudojo nei molberto, nei paletės ar teptukų.
Pasidėjęs drobę ant grindų jis kūrė paveikslus savo sumanyta technika, primenančia ritmingą dažų laistymą ir taškymą.
Deja, J.Pollockas mėgo laužyti ne tik meno taisykles. 1956 metais jo žmona dailininkė Lee Krasner išvyko į Paryžių, o J.Pollockas kartu su savo meiluže tapytoja Ruth Klingman ir jos drauge išvažiavo į vakarėlį.
44 metų dailininkas vairavo girtas ir sukėlė avariją. Automobilis apsivertė, nusinešdamas dviejų žmonių gyvybę.
Gyva liko tik R.Klingman.
Šokėją pražudė ilgas šalis
Viena keisčiausių eismo nelaimių istorijoje laikoma legendinės šokėjos Isadoros Duncan (AOP nuotr.) mirtis.
Šiuolaikinio šokio pradininkė, nemėgusi baleto ir norėjusi atgaivinti antikinio šokio tradiciją, jau buvo išgyvenusi autokatastrofos siaubą.
1913 m. automobilis, kuriame buvo I.Duncan trejų metų sūnus ir septynmetė duktė, sustojo prie Senos upės Paryžiuje. Netikėtai užgesus varikliui vairuotojas išlipo ir bandė jį paleisti sukdamas rankeną. Variklis pradėjo veikti, ir mašina nuriedėjo tiesiai į upę. Abu vaikai ir jų auklė žuvo.
1927 m. 50 metų I.Duncan išsiruošė į koncertą Nicoje (Prancūzija). Ji įlipo į jos laukiantį sportinį kabrioletą ir sušuko: „Sudie, bičiuliai, manęs laukia šlovė.“
Šokėja buvo pasipuošusi savo mėgstamu ryškiai raudonu labai ilgu šaliu. Mat kai I.Duncan buvo vos dveji metai, jos namuose kilo gaisras. Mergaitę per langą išmetė tiesiai policininkui į glėbį. Nuo tada raudona spalva, primindavusi gaisro liepsnas, I.Duncan tapo gyvenimo ir mirties simboliu, o raudonas šalis – ne vieno jos šokio atributu.
Tačiau būtent ši puošmena ir pražudė šokėją. Automobiliui pajudėjus vėjyje plazdantis ilgasis šalikas apsivyniojo apie užpakalinio rato ašį ir uždusino I.Duncan. Šokėja mirė akimirksniu.
