Būsimą vakarą reikėtų suprasti kaip du įvykius, kuriems buvo lemta nutikti tuo pat metu. D.Kajokas, kurdamas savąją poeziją, pastebimai domisi kalbos galimybėmis arba veikiau viliasi, jog „gera poezija išlaisvina visų žmonių kalbos jausmą“.
Būtent tai buvo viena priežasčių CACRR atsirasti. D.Kajokas skaitys tai, kas jam šiuo metu mieliausia. Lapės gaudymo bei lapiuko gundymo motyvai, atsiradę pirmajame CACRR tekste ir naujausiame poeto eseistinių užsklandėlių rinkinyje, tebus nedidelis jųdviejų aidas švenčiant blogo sutiktuves.
Apie D.Kajoką ir CACRR
* Donaldas Kajokas (g. 1953) – poetas, eseistas. Baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. Kurį laiką dirbo gimnastikos treneriu, vėliau – literatūros muziejuje, taip pat „Nemuno“ žurnalo skyriaus redaktoriumi. Debiutavo 1980 m. su eilėraščių knyga „Žeme kaip viršūnėmis“. Kitos autoriaus poezijos knygos: „Žuvusi avis: eilėraščiai“ (1991), „Mirti reikia rudenį: eilėraščiai“ (2000), „Karvedys pavargo nugalėti: eilėraščiai“ (2005), „Kurčiam asiliukui: eilėraščiai“ (2011). Kajokas taip pat išleido du romanus: „Kazašas“ (2007) ir „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2012).
* CACRR, be savo akronimiškos kilmės, yra ne visai atpažįstamas aiktelėjimas, murmesys ir gundymas, lapiuko sugundymas. Neartikuliuotos kalbos ženklas, ištiktukas, kurio nutikimo aplinkybės vis dar miglotos, o minėtoji migla ir yra labiausiai intriguojanti šio šnabždesio, šio gundymo, šio būdo kerėti dalis. Tekstai, iš skaityklos ir aplinkinių erdvių patekę į CACRR, išsyk tampa neartikuliuoto ženklo nutikimais, įgarsinimais ar užkalbėjimais bei susipina su Lauros Kaminskaitės piešinio plastika, kuri akies apgaulės dėka visados atrodo esanti arčiau ir gundo, ir sukuria kliūtį paliesti tekstą.
