Festivalio rengėja Th.Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė pabrėžė, kad šiemetis festivalis – ypatingas, nes pradeda naują, net penkerius metus truksiantį teminį ciklą „Modernybės palikimas. 100 metų po didžiojo karo“.
Jo dėmesio centre – 1913-ųjų intelektualinės nuotaikos. Mat Europai tai buvo išskirtiniai metai, kai kūrėjų energija liejosi per kraštus, virė muzikinis gyvenimas, radosi naujos modernizmo apraiškos, brendo svarbios permainos. Visa tai primins festivalio Žodžio, muzikos, vaizduojamojo meno programos.
Šventę Liuteronų evangelikų bažnyčioje pradėjo marga, daugiau kaip 100-metį aprėpianti muzikos programa, atliekama Romualdo Gražnio diriguojamo choro „Aidija“, violončelininko Povilo Jacunsko ir pianistės Indrės Baikštytės.
Specialiai šia proga kompozitoriaus Ričardo Kabelio chorui „Aidija“ parašytas kūrinys „Rožių lietus“ tapo įdomiausiu vakaro akcentu. Asketiška, tarytum vieną frazę subtiliais balsų deriniais plėtojanti kompozicija pagal šv.Teresės ir Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės giesmę užpildė visą bažnyčios erdvę, nuteikdama publiką pamaldžiai meditacijai.
Sekmadienį festivalį tęs Vokietijos žurnalisto ir meno istoriko Floriano Illieso knygos „1913: Šimtmečio vasara“ pristatymas. Kūrinį į lietuvių kalbą išvertė žurnalistė Kristina Sprindžiūnaitė, festivalio išvakarėse išleido „Sofoklio“ leidykla. Tai – žvilgsnis į šiandien aktualų laikmetį spalvingų to meto meno ir kultūros asmenybių akimis.
Pirmojo pasaulinio karo metinės Lietuvoje pažymimos kukliai, nors šis karas mūsų šaliai, kaip ir daugeliui kitų Europos valstybių, buvo lemtingas. Apie tai bus kalbama kituose Thomo Manno festivalio Žodžio programos renginiuose.
Prezidento V.Adamkaus kalba, pasakyta 2014 m. liepos 12 d. pradedant Th.Manno festivalį
Gerbiamieji festivalio svečiai, rengėjai, mieli Thomo Manno kūrybos gerbėjai,
Džiaugiuosi būdamas šiandien čia, su jumis, su mūsų visų dabarčiai ir ateičiai neabejingais žmonėmis. Su tais, kurie neabejingi kultūrai ir bendroms žmonių ir tautų vertybėms, kurie ieško ne skirtumų ir priešpriešų, o didina supratimą ir pagarbą.
Th.Manno festivalio kryptis visada buvo tokia – žmonių ir požiūrių įvairovėje ieškoti humaniškojo matmens. Kultūrų ir tradicijų skirtumuose ieškoti bendro vardiklio. Politinių nesutarimų kontekstuose ieškoti pamatinių, atraminių vertybių, kurios leidžia geriau suprasti, pagarbiau kalbėtis, artimiau bendrauti.
Lietuvai didelė garbė, kad toks festivalis vyksta mūsų valstybėje. Tačiau jis yra ne tik Lietuvos kultūros, ne tik Lietuvos viešojo gyvenimo įvykis. Šis festivalis jau turi savo vardą ir savo vertę Europoje ir pasaulyje. Atvirai džiaugiuosi, kad kiekvieną vasarą čia apsilanko iškiliausi mūsų laikų meno ir mokslo talentai, iškiliausi atlikėjai, istoriją kuriančios asmenybės.
Istorijos matmuo visada buvo neatskiriamas Th.Manno festivalio ženklas. Taip yra ir šiais metais. Susirinkome minėdami „šimtmečio vasarą“. Tas šimtmetis, nukeliantis mus į istorinius 1914-uosius, išsiskiria savo žiaurumu ir tragedijomis, abejingumu žmogaus gyvybei ir ištisų tautų naikinimu.
Deja, Pirmasis pasaulinis karas šiandien, žvelgiant iš laiko perspektyvos, atrodo tarsi įžanga ar preliudija tam, kas laukė žmonijos amžiaus viduryje. Deja, pasaulis buvo toks – žiaurus, piktas ir svetimas, pamynęs savo krikščioniškąją ir bendražmogiškąją tradiciją.
Tačiau buvo asmenybių, kurioms tai gyvybiškai rūpėjo. Kurios saugojo ir brangino žmogiškumo esmę. Kurios savojo pašaukimo kalba – vieni literatūra, kiti muzika, treti tiesiog sąžininga politine laikysena – siekė ginti ir gynė žmogiškumo pamatus. Th.Mannas neabejotinai buvo vienas tokių. Savo akimis matęs antižmogiško režimo iškilimą ir įsigalėjimą, jis pasirinko tarnystę ne diktatūrai, o žmogui. Jis pasirinko emigraciją – ir ne tik geografinę. Jis pasirinko ir dvasinę emigraciją – iš prievartos į laisvę, iš žmogų žudančios aplinkos į žmogų ginančią ir saugančią aplinką.
Lietuvai didelė garbė turėti tiesioginių sąsajų su tokia asmenybe. Th.Mannas savo kilnią misiją atliko sąžiningai. O šiandien kiekvieno mūsų pareiga savaip, savo darbu, savo žodžiu, savo mintimi prisidėti kuriant Europą ir pasaulį, kuriuose būtų daugiau šviesos.
Todėl į jus, visus čia esančius, ypač - į jaunimą, žvelgiu su viltimi ir dėkingumu. Jūs stiprinate mano tikėjimą, kad ir dabarties pasaulis, kuriame reiškiasi brutalumas ir mėgina įsigalėti naujieji diktatoriai, esama ir kitos jėgos. Žmogiškos, geranoriškos ir demokratiškos jėgos, jungiančios daugybę geros valios žmonių.
Ačiū, kad patys esate ir man leidžiate būti tarp jų. Nuoširdžiai dėkoju visiems tuo tikintiems ir linkiu kuo geriausios kloties visiems susirinkusiems į Th.Manno festivalį. Telydi jį talentingo rašytojo ir didžiojo humanisto dvasia!
