Pianistė ir pedagogė B.Karosienė nuo 1998 metų vadovauja Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui. Vienas fondo tikslų – remti jaunus menininkus, vykstančius į tarptautinius konkursus ir meistriškumo kursus, skirti jiems lėšų tęsti studijas užsienyje, globoti kultūrinius projektus, rašo „Lietuvos rytas“.
Muzikologo V.Gerulaičio laida „Nešanti šviesą“, skirta B.Karosienės jubiliejui, bus rodoma per LRT Kultūros kanalą birželio 14 dieną 20 val. 30 min.
V.Gerulaitis: Sudėtinga išvardyti visus jaunus muzikus, kuriuos parėmėte jų kūrybinio kelio pradžioje. Sąrašas labai ilgas. Jeigu jie visi iš užsienio scenų susirinktų čia, į fondo būstinę Vilniuje, tikrai netilptų.
B.Karosienė: 1955 metais tuometėje Vilniaus valstybinėje konservatorijoje baigiau fortepijono specialybę, dešimt metų dirbau koncertmeistere ir 15 metų fortepijono specialybės pedagoge, vėliau direktoriaus pavaduotoja Kaune J.Naujalio menų gimnazijoje. Kai 1970 metais persikėliau į Vilnių, dar 20 metų rengiau pianistus Vilniaus M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. Buvusių mokinių labai daug. Jų auklėtinių – irgi.
40 metų pedagoginė veikla suformuoja supratimą, jog padėti jaunam muzikui karjeros pradžioje labai svarbu, nes net paties gabiausio ateitis priklauso ne tik nuo jo pastangų, bet ir postūmio iš šalies. Jaunystėje dvasingi mokytojai ir dėstytojai padėjo man. Niekada nepamiršau, kokia svarbi yra moralinė ir finansinė parama tada, kai žengi pirmuosius žingsnius.
V.G.: Papasakokite apie tuos, kuriems padėjote žengti žingsnelį į didžiąsias scenas.
B.K.: Širdis džiaugiasi dėl kiekvieno gabaus jaunuolio, kuriam pajėgėme nupirkti bilietą į stažuotę ar skirti paramą studijoms. Iš tarptautinių konkursų jie dažniausiai grįždavo tapę laureatais.
Sąrašas iš tiesų ilgas: Choras „Aidija“, Alytaus jaunimo orkestras „Svajonė“, fortepijoninis trio „FortVio“, styginių kvartetas „Mettis“, dirigentė Mirga Gražinytė, dainininkai Julija Stupnianek, Liudas Mikalauskas, Lauryna Bendžiūnaitė, Jekaterina Tretjakova, Eugenijus Chrebtovas, arfininkė Elena Daunytė – daugybė gražių jaunų žmonių, kurie grįžę ateina pasakyti gerą žodį. Fondas yra parėmęs ir jaunųjų, ir pripažintų muzikų atstovavimą Lietuvai užsienio šalyse vykstančiuose festivaliuose bei kultūros renginiuose.
V.G.: Turtingų žmonių yra daug, tačiau ne kiekvienas iš jų jaučia pareigą paremti kitus. Tai ne tik kilnus, bet ir sudėtingas darbas.
B.K.: Vargdienių seselių vienuolyno vienuolė mano vaikystėje yra pasakiusi: „Nepasižadėkite per daug. Žadėkite tiek, kiek sugebėsite įvykdyti“. Stengiuosi laikytis to priesako.
Per 16 metų, kai vadovauju sūnaus Sauliaus įsteigtam labdaros ir paramos fondui, esame skyrę paramos ir konkursams: Juozo Naujalio vargonininkų, Jono Žuko jaunųjų vargonininkų, Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių, M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų, Gospel chorų, Juozo Karoso vokalinių ir instrumentinių kūrinių kūrybos.
Esu laiminga, kad mano sūnaus ir jo kolegų įkurtų medicinos įstaigų pinigai galėjo prisidėti prie daugybės žmonių kūrybinių galių. Man pačiai labai brangus sumanymas paremti filmą „Kūrybos mįslė“(rež. Algirdas Tarvydas), pasakojantį apie skulptorės Dalios Matulaitės kūrybos kelią. Jos sukurtos skulptūros puošia ne tik Lietuvos miestų erdves. Praėjusiais metais, Lietuvai pirmininkaujant ES, S.Karoso fondas skyrė didžiąją lėšų dalį įamžinant istorinį Lietuvos, Lenkijos, ir Vengrijos karališkųjų dinastijų ir tautų draugišką ryšį. Vengrijos sostinės Budapešto senamiestyje buvo iškilmingai atidengtas D.Matulaitės sukurtas paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Jogailai bei jo žmonai karalienei Jadvygai, Vengrijos karaliaus Liudviko Didžiojo dukrai.
V.G.: Paminėjote Juozą Karosą, garsų kompozitorių ir jūsų uošvį. Leiskite papasakoti vaikystės prisiminimą. Tuo metu gyvenau Klaipėdoje. Atsimenu, man buvo treji metai. Per repeticiją, į kurią mane nusivedė tėvelis, pasiprašiau pono J.Karoso leisti padiriguoti studentų chorui. Visi ėmė juoktis, bet kompozitorius pastatė mane ant taburetės ir studentai man pakluso.
B.K.: Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad kartu su sūnumi sugebėjome atstatyti visai sunaikintą J.Karoso gimtinę netoli Leliūnų. Sodyboje vyksta kultūros renginiai. Tai ir atminimas, ir galimybė vietiniams žmonėms susirinkti.
V.G.: Buvę jūsų mokiniai man pašnibždėjo, kad sugebėdavote taip švelniai ir tyliai pasakyti pastabą, kad jos neišgirsti būdavo neįmanoma. Dar jie sakė, kad, būdami šalia Jūsų, apie negatyvius dalykus kalbėti nesugebėdavo. Ar esate iš Dievo gavusi įgimtą dovaną?
B.K.: Kantrybė ir taktas galios turi daugiau, nei įsakinėjantis tonas. Kartais pagalvoju, kad etiketo dalykus reiktų dėstyti mokyklose.
V.G.: Esate viena pirmųjų moterų Lietuvoje, pradėjusi vairuoti automobilį. Kelintais metais tai buvo?
B.K.: Atrodo, 1967–aisiais. Tai vienas iš dalykų, suteikiančių daugiau savarankiškumo.
V.G.: Kaip kilo fondo idėja?
B.K.: Jei sūnus Saulius nebūtų buvęs „čiurlioniukas“, gal ir nebūtų taip nutikę. Muziku jis netapo, tačiau meilę muzikai visada jautė.
V.G.: Kokie rėmimo kriterijai?
B.K.: Pirmenybė teikiama jauniems ryškių gabumų specialistams. Negaliu pamiršti susitikimo su Liudu Mikalausku. Jis atėjo ir paprašė padengti kelionės išlaidas į konkursą. Sakau jam: „Pirmą kartą Tamstą matau“. O kai jis kabinete uždainavo „Šaly Lietuvos ąžuolai žaliuos“, jokių klausimų daugiau nekilo. Vieną po kito parvežė iš užsienių keturis diplomus.
V.G.: Ar nebūna gaila, kad remti jauni talentai į Lietuvą nebegrįžta?
B.K.: Bet užtat jie garsina mūsų šalį svetur.
Zbignevas Ibelhauptas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius: „Ištikimybę labai vertiname“
„B.Karosienė, puiki pianistė ir pedagogė, mūsų Alma Mater auklėtinė, remdavo akademijos studentus dar prieš įsikuriant S.Karoso labdaros ir paramos fondui. Ši moteris yra nesavanaudiškumo ir geranoriškumo pavyzdys. Jos ištikimybę labai vertiname. S.Karoso fondo dėka mūsų studentai kasmet vyksta į tarptautinius konkursus ir tarptautinius meistriškumo kursus: ten įgyja patirties ir žinių. Pati menininkė buvo puiki pianistė, baigusi tuometę Konservatoriją, todėl puikiai supranta, kokią neįkainojamą vertę turi pagalba muzikinės karjeros pradžioje. Svarbiausia, kad tai – nuoseklus rėmimas. Daugybė muzikos pasaulio žmonių jai dėkingi – pianistai Edvinas Minkštimas, Remigijus Sabaliauskas, kompozitorė Jurgita Mieželytė, fleitininkai Giedrius Gelgotas ir Lina Baublytė, dainininkė Milda Smalakytė. Labiausiai esame dėkingi už tai, kad parama teikiama ne priešokiais, bet nuolat.“
