Ilgainiui, jau Vokietijoje, supratau, jog mane kur kas labiau domina ne, pavyzdžiui, Binkio „Atžalynas“, bet jo „Generalinė repeticija“, o užgriebiant platesniu mastu, „arčiau dūšios“ ne Ibsenas, bet neva šiek tiek „kvanktelėjęs“ Strindbergas.
Na, o atsidūręs Amerikoje „sumodernėjau“. Taip ir atsiradau, be jokio ypatingai sąmoningo nusiteikimo, „avangardo“ kompanijoje.“ – kalbėjo dramaturgas, literatūros istorikas Kostas Ostrauskas (1926–2012), 2006 m. atsakydamas į literatūrologių Elenos Bukelienės ir Loretos Mačianskaitės klausimus.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, po rašytojo mirties priėmęs saugoti jo nepublikuotus rankraščius, išleido K.Ostrausko knygą „Paskutinis kvartetas“, kurią sudaro du dramų rinkiniai – „Van Gogho ausis“, „Paskutinis kvartetas“ ir drama „Lietuvių literatūros istorija“.
Knygos pasirodymas sutapo su dramaturgo pelenų perlaidojimu 2014 m. birželio 9 d. Lietuvoje, Kauno Petrašiūnų kapinėse, Rašytojų panteone; ji buvo pristatyta tą pačią dieną Maironio muziejuje vykusioje atminimo popietėje.
Anot K.Ostrausko kūrybos tyrinėtojos L.Mačianskaitės, šis kūrėjas vadintas lietuviškuoju Beckettu, pirmuoju mūsų dramaturgu absurdistu, pirmuoju postmodernistu, tačiau nė vienas iš šių apibūdinimų nenusako tikrosios jo kūrybos vertės bei poveikio lietuvių kultūrai, – tai įvertinti turės ateities tyrėjai.
Apie K.Ostrausko dramas jam gyvam esant buvo rašomos mokslinės studijos, tačiau jis taip ir netapo nacionalinės ar kitų garbingų premijų laureatu, nesulaukė būtent jo kūrybai skirtų renginių ar spektaklių gausos.
Skelbiamuose tekstuose, panašiai kaip ir ankstesniuose, peržaidžiami realių asmenų gyvenimai ir žinomų kūrinių siužetai, plėtojami autoriaus ir kūrinio santykių motyvai, svarstomi meno vertės, tikrovės ir fikcijos ribų reliatyvumo klausimai.
Tik, kaip įžanginiame straipsnyje „Sub specie vitae“ rašo tyrinėtoja, šioje knygoje „pasislėpęs“ autorius į pamėgtus kompozitorius, rašytojus, dailininkus jau žvelgia pro atsivėrusios Amžinybės vartus, nujausdamas artėjantį ir savo išėjimo momentą.
Neretai dramą rašytojas konstruoja ne tik kaip dramaturgas, bet ir kaip režisierius – įterpia tekstą iliustruojančių tapybos darbų, muzikinių partitūrų, literatūriškų remarkų. Kūrėjo erudito tekstai kupini įvairiausių nuorodų ir užuominų, tad skaitančiam ar statančiam šias dramas pravers knygą papildantys bibliografiniai komentarai.
L.Mačianskaitė pažymi, kad nors Ostrausko dramos buvo statomos ir išeivijoje, ir vėliau Lietuvoje, tačiau iš esmės dar negalima pasakyti, kad šį dramaturgą atrado režisieriai ir kad jis surado savo teatrą, – dar 1966 m. šį klausimą svarstė kitas garsus išeivis Jurgis Blekaitis straipsnyje „Kostas Ostrauskas ieško savo teatro“. Galbūt pasirodžiusi knyga su iki šiol nepublikuotomis dramomis (tik kai kurios iš jų skelbtos periodiniuose leidiniuose) paskatins Lietuvos režisierius atrasti šį autorių?
Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.
