Ši kompaktinė plokštelė neabejotinai bus išskirtinė, nes vokalas įrašytas netradicinėje vietoje: spaudžiant šaltukui, aktoriai ne vieną dieną praleido legendomis apipintoje vietoje, kol išgavo norimą skambesį. O rezultatus artistai palieka vertinti savo dainų klausytojams, atėjusiems pabūti su gyva muzika ir kūrėjais.
Penktadienio vakarą skambės visiškai naujos, pamėgtos ir jau spėtos pamiršti dainos. Duetas dainuoja apie Lietuvą, angelus, pasakoja istorijas apie meškiuką Pūkuotuką, Don Kichotą, Mirties karaliją ir daugelį kitų.
Šis G. ir A.Storpirščių koncertas tęsia Valstybinio jaunimo teatro dar kovo mėnesį pradėtą ir visus metus truksiantį muzikuojančių aktorių koncertų ciklą „Dainuojantis Šekspyras“.
Dainos – vietoj pasakų
Paklaustas apie dueto kūrybinio kelio pradžią, G.Storpirštis sako, kad dainas vaikams dainuodavo vakarais vietoj pasakų. Iš pradžių vyresniajam sūnui Kristijonui, vėliau – ir jaunesniajam Ainiui.
„Dabar man atrodo, kad Ainis dainuoti ir vaikščioti išmoko tuo pačiu metu. Kai jis gimė, namuose jau buvo susiformavusi tam tikra tvarka, kurią jis be ginčų priėmė“, – sako G.Storpirštis.
Prisimindamas tuos laikus, kai pradėjo dainuoti su Ainiu, G.Storpirštis pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo tuomet populiarios laidos „Saulės zuikutis“, kurią vedė aktoriaus Sigučio Jačėno duktė Julija.
„Kartą šios laidos kūrybinė grupė užsuko pas mus į namus. Kristijonas labai gražiai piešė. Taigi norėjome parodyti jo piešinius, dar šiek tiek padainuoti, pasikalbėti. Tačiau netrukus į kambarį, kuriame buvo filmuojama, įsiveržė oranžinis dubuo ir ėmė kelti baisų triukšmą... Dubenį barškino trimetis Ainis, kuris reikalavo, kad jam leistų padainuoti Chonchichotą – dainą „Don Kichotas“, sukurtą pagal Vytauto Mačernio eiles. Tik tada jis leis dainuoti broliui ir tėčiui. Taip Ainis pasiekė savo – tai ir buvo mūsų muzikinio kelio pradžia, įamžinta televizijos juostoje.
Tuo metu dar dainuodavome su Kristijonu, tačiau jis greitai šios veiklos atsisakė, o Ainis niekada neatsisakydavo dainuoti. Nors ir buvo matyti, kad kartais jam sunku, dėl to jis tik dar uoliau dirbdavo“, – prisimena aktorius.
A.Storpirštis prisipažįsta, kad toji kūrybinio kelio pradžia nebuvo lengva. „Prisimenu, kad ypač sunku būdavo išmokti antrojo balso partiją. Net ir „topinės“ mūsų dainos „Aš labai bijau varlės“. Būdavo ir ašarų. Atrodydavo, kad to išmokti neįmanoma. Tada ateidavo tėtis su mama ir dviese parodydavo, kaip reikia dainuoti dviem balsais ir kaip tai paprasta“, – pasakoja A.Storpirštis.
Aktorių muzikiniame kelyje labai pagelbėjo G.Storpirščio žmona Eglė (Eglė Storpirštienė – ilgametė muzikos pedagogė, chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ renginių organizatorė, teatro studijos „Elementorius“ jaunesnės grupės vadovė. – Aut.).
„Ji buvo mūsų reiklioji kritikė, cenzūra, globėja, mokytoja“, – vienbalsiai sako G. ir A.Storpirščiai.
Įtaką padarė tėvo atrinkti poezijos tekstai
G. ir A. Storpirščiai dainuoja pagal Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus, Aido Marčėno, Juozo Erlicko, Antano A. Jonyno eiles. Neseniai tekstus pradėjo rašyti ir Ainis. Pasak A.Storpirščio, jo literatūriniam skoniui ir paties kūrybai labai didelę įtaką padarė tėvo atrinkti tekstai.
„Tam tikros eilutės kelia daug prisiminimų, emocijų. Man jau nuo vaikystės teko dainuoti poeziją, gilintis į ją“, – sako Ainis.
Anot G.Storpirščio, būna spektaklių premjerų, kurias intuityviai norisi pamatyti. O yra tokių, apie kurias skaitant niekas nesuvirpa. Tas pats ir su poetais. Vienų knygas norisi skaityti, kitų – ne.
„Kai studijuoji aktorystę, mokaisi daug eilėraščių, kai kurie jų lieka galvoje. Žinoma, lengviau dainuoti tekstus, kurie surimuoti. Baltąsias eiles padainuoti kur kas sunkiau. Tačiau dabar man jau nebesvarbu, kokia eilėdara parašytas eilėraštis. Svarbu, kad tekstas patiktų. Dabar netgi įdomu ieškoti techninių, muzikinių galimybių, formų baltosioms eilėms atlikti. Panašiai Vytautas Kernagis yra dainavęs pagal Marcelijaus Martinaičio tekstus, kurie tikrai nevisi būdavo eiliuoti posmais. Tarkim, pagal S.Gedos eiles dainuoti kur kas lengviau eilėdaros prasme“, – teigia aktorius.
Dainos skirtos ir vaikams, ir suaugusiesiems
Paklaustas, ar skirsto savo atliekamas dainas į skirtas vaikams ir suaugusiesiems, aktorius G.Storpirštis sako, kad viena priežasčių, kodėl pasirinko aktoriaus profesiją, buvo ta, kad čia suaugę žmonės žaidžia, improvizuoja, juokiasi.
„Dainose, skirtose vaikams, gal šiek tiek daugiau žaidimo elementų nei dainose, skirtose suaugusiesiems. Atliekant vaikams skirtas dainas dažnai reikia, kad dalyvautų ir klausytojai – jie turi reaguoti, atsakyti į klausimus ir pan. Tačiau esu įsitikinęs, kad kiekvieno žmogaus širdyje gyvena siela, kurios negalima pamiršti. Ji lyg vaikas nori domėtis, sužinoti, išmokti, tobulėti. Todėl negalėčiau skirstyti, kurios dainos vaikams, o kurios – tik suaugusiesiems. Juk būdami vaikai kartais klausome dainų, kurios galbūt visai nevaikiškos, kartais verkiame, jei jos stipriai mus paveikia, kartais juokiamės ar nutylame. Ir tai gerai, nes rodo, kad kai ką supratai, pajutai...“ – įsitikinęs G.Storpirštis.
Pauzės visada gerai
G. ir A.Storpirščiai kartu dainavo tuomet, kai Ainis dar buvo mažas, vėliau buvo pertrauka, o prieš pusantrų metų jiedu vėl grįžo į sceną kaip duetas. G.Storpirštis sako, kad, norint įgyti naują vertybę, reikia pauzės.
„Pertrauką nulėmė ir objektyvios priežastys – Ainio balso mutacija, vėliau – studijos, pareikalavusios daug laiko ir jėgų. Tuo metu aš daug žinių, patirties gavau iš kitų muzikantų: žanro, muzikos kūrinių aranžavimo, plėtojimo, improvizacijos. Paminėčiau muzikantus, su kuriais pastaruoju metu grojau ir iš kurių mokiausi. Tai Vytautas Mikeliūnas (smuikas), Vytis Nivinskas (kontrabosas), Saulius Petreikis (pučiamieji), Jonas Krivickas (gitara), Saulius Mickeliūnas (klavišiniai). Ainis tuo metu dalyvavo grupėse „Stipriai kitaip“ ir „Suicide DJs“. Tad su Ainiu turėjome nueiti tam tikrą kelią atskirai, kad vėl susitiktume, kad dainos suskambėtų kitaip, geriau. Pauzės visada yra gerai“, – įsitikinęs aktorius.
Albume – dvylika dainų
Naująjį G. ir A.Storpirščių albumą „Artistai“ sudaro dvylika dainų. Čia yra ir anksčiau neįrašytų dainų, yra ir tokių, kurios buvo įrašytos prieš 20 metų, tačiau šiame albume jos suskamba naujai, kitaip.
„Manau, kad natūralu, jog kiekvienas kūrėjas ieško vis naujo skambesio, plėsdamas dainos galimybes. Dainos kūrimas – gyvas procesas. Be to, Ainis šiame albume debiutuoja kaip tekstų ir muzikos autorius“, – sako G.Storpirštis.
Poezija – kaip tabletė
Valstybinis jaunimo teatras garsus savo dainuojančiais, muzikuojančiais aktoriais. Dauguma jų – bardai: Kostas Smoriginas, Saulius Bareikis, Giedrius Arbačiauskas, Gediminas Storpirštis... Paklaustas, ar dainuojamosios poezijos žanras išties artimiausias aktoriams, kiek apskritai muzika svarbi aktoriaus darbe, A.Storpirštis sako, kad muzika teatro žmonėms – kaip užuovėja.
„Dainuojamoji poezija – žanras, per kurį gali išsakyti save. Aktoriams muzika yra gyvenimo dalis, ne pagrindinė veikla. Muzika, muzikalumas aktoriams – labai svarbu. Juk teatras – tai visų menų sintezė: čia yra ir šokio, ir dailės, ir muzikos, ir literatūros... Skaitydamas, dainuodamas ieškai teksto prasmės, esmės – tai profesinis įprotis ir tai – tavo kelias“, – įsitikinęs aktorius.
„Teatre analizuojame Williamo Shakespeare'o, Antono Čechovo ir kitų klasikų tekstus, todėl natūraliai kyla reikalavimai teksto kokybei. Poezija – koncentruota informacija. Kaip tabletė. Dainuojamoji poezija tam tikra prasme atlieka edukacinę funkciją. Tie, kurie neskaito poezijos, klausydamiesi dainų, išgirsta žodžius, įsigilina į prasmę. Šitą jausmą galima palyginti su pasivaikščiojimu miške. Būdami miške negalvojame, kad dabar kvėpuojame kadagių oru, bet tą kadagių orą savaime įkvepiame. Šiuo metu dainuojamosios poezijos žanras reikalingas. Jis gyvuos tol, kol dainos atlieps laiką, kol palies žmonių širdis, suteiks dvasiai peno“, – pritaria sūnui aktorius G.Storpirštis.
A. ir G.Storpirščių kompaktinės plokštelės „Artistai“ pristatymas - gegužės 16 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre Vilniuje.
