Lietuvos teatro sąjungoje skambės dzūkų tarmė

Praėjusių metų rudenį, minint Tarmių metus, Teatro sąjungos salė plyšo nuo juoko – tiek jo sukėlė meistriškai sukurti dviejų aktorių personažai, žodžio kišenėje neieškančios ir atsakymus į visus gyvenimo klausimus žinančios provincijos dzūkaitės. Šiuos du spalvingus personažus sukūrė aktorės V.Mockevičiūtė ir N.Varnelytė.

Valandos trukmės spektaklis neturėjo griežtų režisūrinių rėmų. Aktorės, regis, improvizavo pasirinkta tema ir kalbėjo apie įvairiausius dalykus – nuo prietarų ir kaimo tradicijų iki keistų gyvenimo įvykių, negirdėtų nutikimų.

Teatro sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis pasakoja, kad mintis pasikviesti šias aktores kilo per spektaklio „Paskendusi vasara“ pertrauką. „Nugirdęs, kaip aktorės juokauja ir šnekasi dzūkiškai, pamaniau, kad būtų puiku, jeigu abi kraštietės sukurtų ką nors įdomaus apie savo gimtojo krašto etnokultūrą. Kai pasiūliau tai padaryti Teatro sąjungos scenoje, jos iš karto sutiko“, – džiaugiasi aktorius.

N.Varnelytė vaidina A.Latėno režisuotame spektaklyje „Trys mylimos“. Čia aktorė įkūnijo dzūkiškai kalbančią kaimo paną Domicelę, tad dar kartą prabilti scenoje gimtąja tarme nebuvo sudėtinga. Aktorės medžiagą rinkosi iš garsaus dzūkų dainiaus Petro Zalansko bei vienos žymiausių lietuvių dainuojamosios tautosakos pateikėjų Rožės Sabaliauskienės rinkinių.

„Norime, kad žiūrovai, atėję į renginį, nebūtų nusiteikę pernelyg rimtai, pasiruoštų įvairiems netikėtumams“, – sakė N.Varnelytė.

V.Mockevičiūtė ir N.Varnelytė gimė ir užaugo Dzūkijos krašte. Šiltus atsiminimus apie vaikystę išsaugojusi Vitalija dzūkus vadina Lietuvos italais ir mielai pasakoja apie ugningą šio krašto žmonių prigimtį.

„Tas klausai mielas triukšmas autobuse, kuriuo važiuoju į gimtąjį Nedzingės kaimą, man primena Pietų Italiją, – viename interviu atviravo aktorė. – Dzūkai šneka daug ir garsiai, beveik visi dainuoja ar groja. Mano mama, kuri domisi folkloru, tvirtina, kad šis kraštas buvęs jotvingių, o mes – jų palikuonys. Iš čia ir tas vietinių aršumas, užsispyrimas, ta legendinė Perlojos respublika. Mūsų vyrai iš tikrųjų labai karšti, ūmūs. Vaikystėje po šokių kultūros namuose visada būdavo didžiosios muštynės – iki kraujo.“