Tiesa, jos sutraukia negausią auditoriją, o kalbėtojų, regis, niekas neišgirsta. Talentų srautas į užsienį nemažėja.
LMRF direktorė Liucija Stulgienė suskaičiavo, kad per nepriklausomybės laikotarpį šalį paliko daugiau kaip 200 gabių muzikų, kurie grįžti neketina. „Skauda dėl to, kas vyksta Lietuvoje. Emigracijos problemos į kultūros politikos akiratį nepatenka“, – apgailestavo L.Stulgienė šiemetėje diskusijoje.
Jau 16-tus metus LMRF kukliais ištekliais rengiamas „Sugrįžimų“ festivalis tebėra kone vienintelė stabili palikusių gimtinę muzikų kūrybos scena Lietuvoje. Jo rengėjai nenuleidžia rankų ieškodami įtakingų globėjų.
Antrus metus iš eilės LMRF pavyko pasikviesti į „Sugrįžimų“ diskusiją Seimo narį Vytautą Juozapaitį. Tačiau politikas neskubėjo išsklaidyti festivalio rengėjų pesimizmo. „Didžiausia bėda – ne kultūros politikos, o kultūringų politikų nebuvimas. Yra visiškas kūrybingų asmenybių badas“ – kalbėjo apie savo aplinką V.Juozapaitis.
„Kai atsiduri toje barikadų pusėje, iš kurios visi tikisi atstovavimo tautos interesams, suvoki, kad esi vienas miške, nemoki jo žvėrių kalbos. Susikūrę savo taisykles ir pasiskirstę grobį jie net nesiruošia dalintis su tais, kurie keistai kalba apie materialios naudos neduodančius dalykus. Kartais net nesuvokia tų dalykų prasmės“, – dėstė politikas.
V.Juozapaitis siūlė pažvelgti į problemą ir geopolitinėje plotmėje: „Prabilome apie gynybos biudžeto didinimą. Tai nediskutuotina. Kita vertus, niekas iki šiol garsiai nekalba apie tai, kas turi būti ginama. Ar tai tik mūsų kūnai, pastatai? Mano įsitikinimu, svarbiausias tikros valstybės gynybos ir strategijos turinys yra kultūra. Tai mūsų savastis“.
Parlamentaras apgailestavo, kad politinių jėgų susibūrimuose niekada nekalbama apie kultūrą. Vyriausybės ir Seimo vadovai kultūrą suvokia tik kaip dainas, šokius ir šventes. „Kūrėjų misija nesuvokiama ir neįvertinama. Todėl žmonės išvažiuoja iš Lietuvos“.
V.Juozapaitis priminė buvęs tarp pirmųjų laimingųjų, kuriems teko įkvėpti gaivaus oro svetur, griuvus Geležinei uždangai. „1991-aisiais emigravau į JAV, Kaliforniją, bet ten iškenčiau tik du mėnesius. Supratau, kad emigranto duona ne man – išrautas su šaknimis iš savo žemės, tapsiu niekuo. Deja, tapatumo ieškojimas netapo visuotiniu procesu Lietuvoje“.
