„Kai kada mėginu paaiškinti, kodėl, metęs visus darbus, viską
užmiršęs, valandų valandas skutinėju kiaušinį. To nedarau visus
metus, apie tai net negalvoju. O toks nenumaldomas noras skutinėti
sukyla maždaug antroje Gavėnios pusėje, kelios savaitės prieš šv.
Velykas. Pasineriu į pojūčius, panašius kaip kūryboje, rašant
eilėraščius, kai apima toks keistas galvojimas be minčių, kai lyg
ir išnyksti, persikeli į kitą laiką ir erdvę.
Kiekviena kūryba gal
traukia dar ir dėl to, kad padeda pamatyti, išgyventi tai, ko
nežinai, nematai, negirdi ir nesuvoki. Kaip iš kiaušinio išsirita
viščiukas, kaip gimsta vaikas, kaip ir iš ko išauga augalas? Ar
mano pomėgį skutinėti margučius galima pavadinti tam tikra
meditacija? Galima sakyti - taip. Tai tikrai panirimas į kažkokį
nenusakomą sąmonės snūdą, ramybės būseną“, - rašė šviesaus atminimo
poetas M. Martinaitis.
Anot parodos kuratorės Daivos Beliūnienės, parodoje
„Marcelijaus Martinaičio margučiai“ atskleidžiama daug kam ilgai
buvusi netikėta poeto meninės raiškos sritis, kuri mūsų šalyje
priskiriama liaudies dailei.
Lietuvoje velykiniai kiaušiniai marginami keleriopai: vieni tik
nuspalvinami, kiti ornamentuojami vašku, dar kiti išbraižomi aštriu
įrankiu spalvingai dažytame kiaušinio lukšte. Pastarasis marginimo
būdas mūsų krašte vadinamas skutinėjimu, juo atlikti ornamentai
dažniausiai būna smulkūs, lyg ažūriniai, neretai tampantys
sudėtingomis ir itin subtiliomis grafinėmis miniatiūromis.
Kaip tiktai šia technika yra puošti parodoje rodomi M.
Martinaičio margučiai. Per bemaž pusšimtį metų poetas išskutinėjo
apie du tūkstančius šių savo kūrinėlių, kurie išsiskiria ypatingu
grožiu ir subtilumu.
Parodos katalogo straipsnyje poeto našlė G.Martinaitienė rašo:
„Marcelijus beveik nekomponavo margučių ornamentų popieriuje. Tarp
jo rankraščių aptikti vos keli menki piešinėliai, kuriuos galima
įtarti buvus ornamentų eskizėliais. Pieštuku kiaušinio lukšte jis
retkarčiais vos pastebimai pažymėdavo tik kai kuriuos ir tai tik
pačius svarbiausius bendrosios kompozicijos taškus, jos padalų,
„laukelių“ ribas. Po to darbavosi tik rėžtuku. Reikia pasakyti, jog
skutinėtojui gerokai padėjo braižybos įgūdžiai, įgyti mokantis
politechnikume. (...)
Prieš pradėdamas, Marcelijus pirmiausia
imdavo apžiūrinėti šviežiai nudažytus ir į pintinėlę sudėtus
kiaušinius, rinkdamasis spalvą, kuri tądien patraukdavo akį, jam
pasirodydavo graži. Pasirinkęs, būsimą margutį dar pavartydavo
rankoje, apžiūrinėdavo, mintyse turbūt svarstydamas, ką čia
sugalvojus?“
Didžioji M.Martinaičio sukurtų velykinių margučių dalis jau
pasklido po vilniečių butus, yra saugomi ir branginami ne tiktai
kaip žymaus žmogaus kūrybinio palikimo dalis, bet ir dėl meninės,
išliekamosios savo vertės.
