Visus keturis filmo seansus pristatys ir savo įžvalgomis dalysis kino specialistai. Balandžio 6 d. į E.Rohmero kuriamą realybę įves kino kritikė Izolda Keidošiūtė, balandžio 13 d. – kino teoretikas Lukas Brašiškis, balandžio 27 d. – kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė. Po šio seanso žiūrovai kviečiami aptarti filmą Kino klube. Gegužės 4 d. savo pastebėjimais dalysis kino filosofė Mantė Valiūnaitė.
E.Rohmero filmografijoje – 25 ilgametražiai vaidybiniai filmai. Daugumą jų režisierius sugrupavo į tris pagrindinius ciklus: „Moralinės pasakos“ (1962-1972), „Komedijos ir patarlės“ (1980-1987), „Keturių metų laikų pasakos“ (1990-1998).
Filmas „Mano naktis su Mod“ yra iš pirmojo ciklo. Tai šviesus ir jautrus pasakojimas apie atsitiktinumą, likimą, seksą, religiją, vidines nuostatas, kurias kartkartėmis esi priverstas persvarstyti iš naujo.
Kaip kone visos „Moralinės pasakos“, „Mano naktis su Mod“ sekama iš vyro perspektyvos. Prancūzų kino legenda Jeanas Louis Trintignant‘as vaidina religingą inžinierių Luji, gyvenantį pagal griežtą moralės kodeksą ir siekiantį racionalizuoti pasaulį. Prieš pat Kalėdas bažnyčioje jo dėmesį patraukia jauna šviesiaplaukė, lyg ir atitinkanti jo moters idealą. Luji nusprendžia ją vesti. Tačiau netrukus pakviečiamas vakarienės pas žavią ir išmintingą laisvamintę Mod (Françoise Fabian). Diskusijos apie santuoką, moralę, religiją užtrunka iki paryčių. Nors Mod ir ne Luji „tipo“ moteris, tačiau domina kur kas labiau. Vyras tuomet ir suabejoja, kurią iš dviejų pasirinkti.
E.Rohmeras daugeliui atvėrė akis į visiškai kitokį tikrovės išmatavimą ir sukūrė unikalų asmenišką pasaulį. Subtili ironija, minimalus siužetas, poros, nenutraukiamai diskutuojančios apie meilės ir gyvenimo prasmę, savo jausenas ir patyrimus...
Nieko nuostabaus, kad daugelis kino kūrėjų kalba apie jo įtaką. Iš prancūzų Naujosios bangos režisieriaus mokėsi Andrejus Zviagincevas, jo meistriškumu žavisi Quentinas Tarantino, gausiai apdovanotą juostą „Pono Lazaresku mirtis“ (2005) jam dedikavo rumunas Cristi Puiu. Prieš kelerius metus anapilin išėjusio menininko kūryba itin vertinama gimtinėje – E.Rohmero filmai laikomi nacionaliniu Prancūzijos turtu.
Kaip ir daugelis kitų prancūzų Naujosios bangos režisierių, E.Rohmeras iš pradžių buvo kino kritikas. 1957 m. André Bazinas patikėjo jam savo įkurtą kino žurnalą „Cahiers du cinéma“, tuo metu kaip tik formavusį revoliucinę kino estetiką. Žurnalui E.Rohmeras vadovavo 6 metus. Tuo laiku taip pat iškilo Naujosios bangos režisieriai Jeanas Lucas Godard’as, Francois Trauffaut, Claudas Chabrolis, Jacques‘as Rivette‘as.
