Konkursą rengia Tarptautinių kultūros programų centras, Kultūros ministerija, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, jį globoja prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Šiemet balandžio 2 d. iškiliam lietuvių kompozitoriui S.Vainiūnui, pirmajam lietuviui, tapusiam tarptautinio konkurso laureatu (1933 m. Vienoje, Austrijoje), būtų sukakę 105 metai. Apie šį svarbų Lietuvos muzikos istorijai jubiliejų juosiantį konkursą kalbėjome su pianistų komisijos nariu profesoriumi P.Geniušu.
- Jau ne pirmus metus esate S.Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurso pianistų komisijos narys – kokias galėtumėte paminėti jo tendencijas?
- Didžiuliu pliusu laikau tai, kad vyraujanti tendencija – profesionalumas. Tai yra didelė šio konkurso vertybė.
- Pats esate pelnęs keletą aukščiausių apdovanojimų pianistų konkursuose (tarp jų - II premiją Pilaro Bayonos pianistų konkurse Saragosoje 1989 m., I premiją Y.C.A.A. tarptautiniame pianistų konkurse Oberline ir III premiją A.M.S.A. pasauliniame pianistų konkurse Sinsinatyje 1991 m., I premiją Palm Bičo tarptautiniame kviestinių pianistų konkurse 1992 m.). Kaip tokie apdovanojimai, premijos paveikia kūrėją, kokia jų reikšmė?
- Publikos ir komisijos pripažinimas yra puikus stimulas atlikėjui toliau stengti siekti tobulumo. Šiais laikais nebeužtenka baigti mokyklą, įgyti aukštąjį išsilavinimą. Apie atlikėjo kvalifikaciją byloja pergalės ir dalyvavimas tarptautiniuose konkursuose.
Iš esmės apdovanojimai santykio su muzika nekeičia, tačiau padidėja ryšys su publika, kuriai įdomi ne vien muzika, bet ir tam tikras kovos elementas. Publikai įdomu lyginti skirtingus atlikėjus, vertinti juos patiems – o tokios publikos nuolat daugėja.
- Nuolatos bendraujate su jaunais pianistais, dėstote LMTA, vedėte meistriškumo kursus Vilniuje, Tokijuje, Osakoje, Londono karališkojoje muzikos akademijoje... Kokias išskirtumėte šiandieninio jauno pianisto savybes, nebūdingas ankstesnėms kartoms?
- Pirmiausia šiandien pianistų yra gerokai daugiau nei anksčiau. Savaime suprantama, jog geriausių geriausi jau nepralenkiami, tačiau vyksta ne tik lenktynės. Juk Peteris Paulas Rubensas nelenktyniauja su Leonardo da Vinci, o Sergejus Rachmaninovas nenuneigia Johanno Sebastiano Bacho. Visi jie yra unikalūs.
Tačiau šiandien pradedančiųjų pianistų kartelė yra gerokai aukščiau nei buvo prieš kelis dešimtmečius. Profesionaliosios muzikos konkursuose nėra silpnų atlikėjų.
- Kokia yra profesionaliosios muzikos konkursų reikšmė Lietuvos kultūrai, jos puoselėjimui bei sklaidai?
- Tokiuose konkursuose keliama ne tik atlikėjų, bet klausytojų kvalifikacija. Žmogus, net ir retai apsilankantis pianistų koncertuose, po konkurse dalyvaujančių muzikantų perklausos griau suvokia, kas yra gerai, atranda savo vertinimo kriterijus.
Be to, tokio pobūdžio konkursai populiarina ir kompozitoriaus, kurio vardu pavadinti, kūrybą. Labai svarbu, kad Lietuvos kultūroje išliktų S.Vainiūno pavardė – juk jis buvo pirmas pianistas, pelnęs tarptautinį pripažinimą. Be to, retai net pasaulinėje praktikoje rasi pianistą-kompozitorių. Dažniausiai būna arba vienas, arba kitas. O jis – abejose srityse išsiskiria kaip aukšto lygio meistras.
Dėl šio konkurso S.Vainiūno kūriniai tampa pažįstami, mėgstami. O jau žinomi kūriniai verti klausytis ir antrąkart, prasminga juos išgirsti naujai. Klasikinė muzika yra daugiasluoksnė ir atlaiko ilgesnį laiko išbandymą nei populiarioji muzika.
Be to, visuomet atsiranda kas nors netikėta. Juk neįmanoma pažinti absoliučiai visos kompozitoriaus kūrybos. Net iLudwigo van Beethoveno ar Wolfgango Amadeaus Mozarto kūryba nėra žinoma visa.
- Nuo 1965 m. rengiamas konkursas šiemet sukvies 45 jaunuosius pianistus bei 25 kamerinius ansamblius iš 22 šalių. Kaip vertinate šiuos skaičius?
- Mano nuomone, šie skaičiai labai įspūdingi – tai gerokai nei dvigubai daugiau už praėjusio konkurso statistiką. Džiugu liudyti išaugusį muzikantų norą dalyvauti šiame konkurse bei jų iniciatyvą.
