– Kokia lietuviškų klasikinės muzikos konkursų reikšmė Lietuvos kultūrai, jos puoselėjimui bei sklaidai? - pasiteiravau D.Mažinto.
– Klasikinės muzikos konkursai rengiami jau daugiau nei šimtmetį. Vienas pirmųjų pianistų konkursų pasaulyje buvo 1927 metais vykęs Frederico Chopino Lenkijoje. Jo nugalėtoju tapo pianistas bei pedagogas Levas Oborinas. Tuo metu tai buvo vienintelė galimybė pradėti muzikos atlikėjo karjerą, nes koncertų organizatoriai pastebėdavo naujai įsižiebusias scenos žvaigždes ir kviesdavo koncertuoti.
Ilgainiui konkursų atsirado daugiau, ne vienas - ir Lietuvoje. Svarbu tai, kad mūsų šalyje vykstantys klasikinės muzikos konkursai pritraukia atlikėjų tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Jaunam atlikėjui pasirodymas scenoje prieš vertinimo komisiją bei klausytojus – tikra paspirtis ir motyvacija tobulėti. Kai dar mokiausi mokykloje, konkursai būdavo mano finalinis darbo etapas. Ruošiantis konkursui darbas tampa produktyvesnis, norisi kuo geriau pasirodyti ir sau, ir visuomenei.
– Kuo išskirtiniai keturi pagrindiniai lietuviški – B.Dvariono jaunųjų pianistų ir stygininkų, Stasio Vainiūnio pianistų ir kamerinių ansamblių, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų bei Jaschos Heifetzo smuikininkų – konkursai?
– Svarbiausia, kad jie vyksta Lietuvoje ir savo šalyje suteikiame galimybę atsiskleisti naujiems talentams. Visi šie konkursai turi savo tradicijas ir istoriją. Be to, tai vieninteliai dideli ir ryškūs lietuviški konkursai, žinomi visame pasaulyje.
Pavyzdžiui, Italijoje kone kiekviename didesniame ar mažesniame miestelyje yra po keletą įvairaus pobūdžio ir reikšmės klasikinės muzikos festivalių ar konkursų.
Lietuvos konkursai turi savo paskirtį. B.Dvariono – moksleiviams ir jaunimui, S.Vainiūno – studentiškas, M.K.Čiurlionio – suaugusiems ir subrendusiems atlikėjams, o J.Heifetzo skirtas vien tik smuikininkams.
– Balandžio 10-16 dienomis vyksiantis B.Dvariono nacionalinis pianistų ir stygininkų konkursas – vienintelis Lietuvoje, skirtas jauniesiems atlikėjams. Kaip dalyvavimas konkurse skatina vaikų, moksleivių kūrybiškumą ir leidžia tobulėti jaunajai muzikų kartai?
– Konkursas suteikia galimybę pasirodyti ne tik klasės vakaruose ar egzaminuose, bet ir prisistatyti plačiajai visuomenei. Būtent čia dalyvaudami jaunieji muzikantai užauga ir pereina į kitą karjeros lygį. Manau, kad kiekvieno pianisto ar stygininko muzikinio kelio pradžia tampa B.Dvariono konkursas.
– Šiemet atrankos etape dalyvavo per 400 moksleivių iš visos Lietuvos. Kuo Lietuvos kultūrai ir švietimui reikšmingas toks aktyvus moksleivių susidomėjimas, noras dalyvauti ir parodyti savo muzikinius sugebėjimus?
– Toks dalyvių skaičius rodo, kad turime daug talentingų atlikėjų ne tik iš didžiųjų miestų, bet ir iš visų Lietuvos rajonų. Kultūros ministerija siekia, kad klasikinės muzikos sklaida aprėptų visus Lietuvos regionus. Didieji miestai turi ir koncertų sales, ir teatrus. Todėl labai džiugu, kad B.Dvariono konkursas puoselėja klasikinę muziką, padeda rajonuose gyvenantiems žmonėms įgyti platesnį kultūros vertinimo spektrą.
– Kiekvienas konkurse pasirodysiantis dalyvis privalomai atliks pasirinktą B.Dvariono pjesę. Ar tai skatina jaunuosius muzikantus bei klausytojus suprasti ir pamilti lietuvišką klasikinę muziką?
– Lietuva turi didžių klasikinės muzikos kūrėjų. Juos pristatyti ir puoselėti – mūsų, piliečių, pareiga. Labai gerai, kad lietuvių kompozitorių kūriniai įtraukiami į pasirodymo programas. Atlikėjai, grodami šiuos kūrinius, gali susipažinti su lietuviška klasikine muzika, ją pamėgti bei dalytis su klausytojais. Na, o tarptautiniuose lietuviškuose konkursuose su mūsų kompozitorių kūryba susipažįsta ir užsienio šalių atlikėjai, taip skatinama lietuviškos muzikos sklaida visame pasaulyje.
– Kaip konkursuose atsiveria atlikėjo karjeros galimybės?
– Neretai nutinka taip, kad tie atlikėjai, kurie susipažįsta konkurso metu, ateityje turi daug bendrų kultūrinių projektų ar koncertų. Galima sakyti, kad įvyksta tam tikri mainai. Be to, konkurse pasirodančius atlikėjus vertina kompetentinga ir kvalifikuota komisija, tad užmezgus pažintis su jos nariais atsiveria galimybė tęsti mokslus ar studijas pas naujus pedagogus, dalyvauti meistriškumo kursuose ar sulaukti pasiūlymų koncertuoti. Tai tarsi vartai į didžiąją sceną.
– Šiais metais B.Dvariono nacionaliniame konkurse būsite pianistų saviraiškos ugdymo kategorijos vertinimo komisijos narys. Ko tikitės iš jaunųjų Lietuvos talentų ir paties konkurso?
– Labai norėčiau išgirsti ryškios individualybės atlikėjų. Per daugelį metų konkursuose susiformavo stereotipai: groti švariai, greitai, stabiliai... Jais vadovaujasi dauguma jaunųjų klasikinės muzikos atlikėjų. Dėl to kai kuriems pasaulinio garso muzikams konkursai sukelia nemalonių prisiminimų, o dalyvavimas juose – traumuoja.
Žymus jaunosios kartos pianistas Piotras Anderszewskis viename reikšmingame konkurse Didžiojoje Britanijoje nebaigė groti finalinio etapo programos, nes jį neigiamai paveikė psichologinė įtampa. Tačiau tolesnė jo karjera dėl to nenukentėjo ir jis tapo sėkmingai koncertuojančiu pianistu.
Taigi norėčiau, kad konkurso vertinimo komisija atsižvelgtų ne į stereotipinius atlikimo tempus ar skaičiuotų nešvariai pagrotas natas, o sugebėtų įžvelgti talentą ir padėtų jam atsiskleisti. Taip pat tikiuosi, kad konkurso dalyvių atvyks paklausyti ir paprasti miesto žmonės.
– Savo muzikinę pianisto karjerą pradėjote pasirodydamas B.Dvariono nacionaliniame bei tarptautiniame konkursuose. Kokie jūsų prisiminimai?
– Pirmą kartą dalyvavau būdamas dešimties metų. B.Dvariono nacionaliniame konkurse tapau laureatu. Po kelerių metų, kai jau buvau paauglys, dalyvavau ir tarptautiniame, tačiau antrajame jo ture nepabaigiau savo pasirodymo. Tas įvykis mane labai sukrėtė. Vėliau teko įdėti labai daug pastangų, kad vėl įgyčiau pasitikėjimo savo jėgomis. Kai groji koncerte, jauti, kad žmonės atėjo pasiklausyti muzikos, o konkurse jausmas kitoks, nes tavo pasirodymą vertina komisija.
– Tačiau nesėkminga pradžia konkurse nesutrukdė tapti pianistu ir užimti kultūros viceministro posto?
– B.Dvariono nacionalinis konkursas buvo mano, kaip pianisto, karjeros pradžia. Žinoma, vėliau ėmiausi ir kitos veiklos, tad atsivėrė naujos galimybės.
– Kas labiausiai skatina atlikėjus dalyvauti lietuviškuose konkursuose?
– Svarbiausias – pasirengimo etapas. Žinoma, piniginis prizas neturėtų būti reikšmingiausia dalyvio motyvacija. Juk nė vienas menininkų niekada to nedarė dėl pinigų. Jų pašaukimas visuomet buvo tobulybės siekimas, nes jei menininko tikslas – pinigai, tuomet geriau keisti profesiją.
Štai, pavyzdžiui, visai neseniai mano namuose tris savaites gyveno pasaulinio garso pianistas Ivo Pogorelichius. Jis teigė, kad čia, Lietuvoje, Vilniuje, yra fantastiškai gera atmosfera, kuri kaip niekur kitur leidžia dirbti labai produktyviai. Vadinasi, tuo mes ir turime didžiuotis – unikalia atmosfera, kuri padeda pritraukti konkursų dalyvius ir atlikėjus iš viso pasaulio. Manau ir tikiu, kad ateityje lietuviški klasikinės muzikos konkursai bus plačiai žinomi ir vertinami visame pasaulyje.
– Ką vaikams duoda pergalės skonis ir pralaimėjimo kartėlis? Kaip tokiais atvejais turėtų reaguoti tėvai bei pedagogai?
– Tiek tėvai, tiek pedagogai konkurso dalyvį turėtų gerai paruošti psichologiškai. Juk konkursą laimėjęs žmogus gali užmigti ant laurų ir nebetobulėti, o pralaimėjęs palūžti ar net pakeisti profesiją. Laimėjusiam konkursą būtina suprasti, kad tai tik pradžia ir jo dar laukia labai ilgas gyvenimo ir muzikinės karjeros kelias.
Lygiai tą patį reikia sakyti ir tiems, kuriems nepasisekė. Subtiliai pasakyti, kokias jie padarė klaidas ir padėti nubrėžti ateities viziją bei suteikti pavyzdžių, kaip net ir nesėkmingai pradėję karjerą atlikėjai vėliau tapo pasaulinio garso žvaigždėmis.
