„Mugės rengėjai skulptūros įsigyti nepanoro. Gaila, kad Kazimiero Kaune neprireikė. Jį nusipirko privatus asmuo“, – apmaudo neslėpė medžio drožėjas Olegas Aleksejevas, rašo „Lietuvos rytas“.
Tautodailininkas tikina esąs Kauno patriotas. Jis džiaugiasi, kad mieste vyksta įvairios šventės ir formuojasi naujos tradicijos. Todėl pernai iš ąžuolo ir išdrožė 3 metrų aukščio linksmą barzdotą vyrą Kazimierą. Skulptūra iškilmingai buvo vežama per Laisvės alėją šventės atidarymo metu.
„Nežinau, ar Kazimiero mugei reikia kažkokio simbolio. Ir taip visi žino, kokia tai šventė. Tiesa, O.Aleksejevo skulptūra buvo patraukli, bet dėl kainos su juo nepavyko susitarti, todėl skulptūros ir neįsigijome“, – paaiškino mugės organizatorius Vidas Juodsnukis. Praėjusį savaitgalį Vilniuje 411-ąjį kartą šurmuliavusi Kaziuko mugė turi senas tradicijas, susiklostė istoriškai, kai apie 1602 metus karalaitį Kazimierą paskelbus šventuoju imtos rengti procesijos. Vėliau jų metu vykdavo ir mugės.
Žinių, kad Kaune kovą vyktų su Kazimieru susijusios šventės, neranda nei istorikai, nei etnologai.
Šventę gožia maisto kultas
Ne vienus metus Vilniaus ir Kauno mugėse dalyvaujantys amatininkai pastebi, kad sostinės Kaziukas turi savo apeigas, jose dalyvauti yra ritualas, o Kaune tai tiesiog mugė.
10 metų Kaziuko ir Kazimiero mugėse savo sukurtomis sausų gėlių puokštėmis prekiaujanti Rita Drigienė sakė, kad Kaune didesnius prekybos plotus užima mėsos ir kitų maisto gaminių pardavėjai.
„Kauno mugėje daugiausia perkamos dešros, kiti mėsos gaminiai ir duona. Tik įsigiję maisto ir pavalgę kauniečiai ima dairytis suvenyrų. Beje, šią prastą madą perėmė ir Vilnius. Anksčiau pavalgyti gatvėje per Kaziuko mugę beveik nebūdavo kur. Tačiau pastaruosius 5 metus padėtis keičiasi. Kaip ir Kaune, sostinėje taip pat amatininkus užgožia maisto gamintojai“, – sakė kaunietė.
Moteris įsitikinusi, kad tai prasta tradicija.
„Mugė yra skirta joje įsigyti rankdarbių, originalių gaminių, bendrauti, derėtis. Maisto kultas nuvainikuoja mugės tradicijas, jos prasmę“, – sakė R.Drigienė.
Taip pat amatininkė mano, kad Kaune vis dar per daug prekiaujama masiniais Kinijoje pagamintais žaislais ir kitais gaminiais.
„Nors mugės rengėjai deklaruoja, kad leidžia prekiauti tik originalia produkcija, atidžiau pasidairykite. Menkaverčių menkniekių pilna. Kadangi padėtis nesikeičia, manau, kad dalis išlavintą skonį turinčių kauniečių, ieškančių originalių gaminių, į mugę nė neina“, – apgailestavo R.Drigienė.
Atbaidė ir dalyvių eilės
Šiemet mugėje nematome nuolatinio jos dalyvio keramiko Vygaudo Jazersko. Jo pagal XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios technologijas žiedžiami molio indai viliodavo originalių daiktų ieškančius kauniečius.
„Šiemet Kazimiero mugėje nedalyvauju. Pastebėjau, kad kauniečiams dešros svarbiau, nei rankų darbo daiktai. Be to, susidūriau ir su registracijos problema“, – numykė keramikas.
Kitas tautodailininkas Gediminas Šukys buvo atviresnis. Odos dirbinius kuriantis kaunietis papasakojo, kaip šiemet vyko norinčių mugėje dalyvauti žmonių registracija.
„Vasario mėnesį paskelbus, kad galima registruotis ir gauti vietą mugėje, susidarė keista situacija. Vilniuje ši procedūra vyksta internetu. Kaune tai padaryti galima tik atvykus į renginio organizatorių būstinę. Geresnes vietas norėję gauti amatininkai ir ūkininkai sustojo į eilę“, – pasakojo kaunietis.
Darbo valandomis aptarnauti visų norinčių mugės rengėjai nepajėgė. Todėl žmonės liko nakvoti pačioje būstinėje ir jos koridoriuose. „Drauge su manimi nakvojo dar 30 vyrų. Kai kurie žmonės buvo atvykę net iš Latvijos. Šventės rengėjas V.Juodsnukis buvo persigandęs dėl tokios padėties. Žadėjo, kad kitais metais tokių nesklandumų jau nebus“, – pasakojo amatininkas.
Perka praktiškus daiktus
G.Šukys taip pat sakė, kad Vilniuje jam geriau sekasi parduoti originalių dirbinių.
„Tai suprantama. Vilniuje daug turistų. Jie žavisi ir vertina rankų darbo dirbinius. Patys vilniečiai taip pat turi skonį. Už dirbinius linkę ir gali mokėti daugiau. Kauniečiai dažniau domisi praktiškais daiktais, be to, moka derėtis, nes nori gerą daiktą gauti kuo pigiau“, – pasakojo odininkas.
Prakalbus apie abiejų mugių tradicijas, vyras sakė, kad, jo nuomone, sostinės Kaziukas yra tapęs tikra švente. Kaune vykstančios Kazimierinės – tik mugė, kurioje pagrindinis dalyvių tikslas pirkti ir parduoti.
Pasigenda noro bendrauti
Panašiai kalbėjo ir kaunietė Brigita Pranckevičiūtė-Firsunina, kurianti keramikos indus.
Moteris sakė jaučianti, kad sostinės Kaziuko mugė turi senas tradicijas, todėl šventė natūrali, ne dirbtinė.
„Ir pardavėjai, ir pirkėjai Kaziuko mugei ruošiasi iš anksto. Tai jau tapę savotišku ritualu. Visi stengiasi įsigyti bent mažiausią suvenyrą, laikosi tradicijos, kad per mugę turi uždirbti ir amatininkai. Taip pat žmonės linkę patys kurti sau šventę, šokti, bendrauti su persirengėliais“, – pasakojo keramikė.
Kaune moteris pasigenda šventės rengėjų ir dalyvių išradingumo bei kauniečių noro bendrauti.
Kauniečiai – priekabesni?
Mėsos gaminius mugėse pardavinėjanti ūkininkė iš Kauno rajono Raminta Žakienė neslėpė, kad sostinėje visada uždirba geriau.
„Kaune jaučiame didesnę konkurenciją, nes mėsos gaminiais Kazimiero mugėje prekiauja daug žmonių. Taip pat mūsų miesto žmonės priekabesni ir taupesni“, – neslėpė moteris.
Kauniečiais nesiskundė tik verbas kurianti Monika Gineikienė.
Nors verbos laikomos tradiciniu Vilniaus krašto pavasario simboliu, kaunietei parduoti savo kūrinius mūsų mieste sunkumų nekyla.
M.Gineikienė verbas kuria tik iš natūralių rugių varpų ir motiejukų. Jas papuošia rankomis išdrožtomis medinėmis saulutėmis.
„Kauniečiai, pamatę natūralias medžiagas, verbas noriai perka. Sako, kad siunčia dovanų į užsienį. Kiti tik pasigroži, bet ir tai malonu. Manau, kad metai iš metų žmonės vis labiau ieško originalių, vertingų daiktų. Tai turėtų suvokti ir amatininkai, ir mugės rengėjai.
Tik nesivaikydami menkavertės ir trumpalaikės mados bet kurioje srityje, tik gerbdami ir tęsdami savo tradicijas galime būti įdomūs sau ir svečiams, – įsitikinusi tautodailininkė.
Atvyko studentų ir dėstytojų iš 7 šalių
Vidas Juodsnukis
Šeimos ūkininkų sąjungos
pirmininkas
„Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, mugėje dalyvauja per 1 tūkst. amatininkų, ūkininkų iš Lietuvos ir svečiai iš Estijos, Lenkijos, Latvijos, Indijos.
Kaune savo gaminius siūlo 100 amatininkų, 100 tautodailininkų, 200 maisto gamintojų ir 300 ūkininkų, prekiaujančių mėsa, žuvimi, duona, medumi ir kitais maisto produktais.
Problema ta, kad žmonės, norintys gauti geriausias vietas, registruotis skuba kuo anksčiau. Todėl pirmosiomis dienomis Žemės ūkio rūmuose susidarė 500 žmonių eilė. Savivaldybės atstovai ragina mus didinti kainas. Tada neva eilių nebus. Tačiau branginti leidimų prekiauti nenorime.
Manau, kad problemų kiltų ir tada, jei mugės dalyvius registruotume internetu. Net galingiausia technika prekybininkų antplūdžio vienu metu taip pat neatlaikytų. Vis dėlto ateityje procesą bandysime kompiuterizuoti.
Juolab kad po šių metų mugės apie ją sužinos dar daugiau žmonių.
Į Kauną atvyko 50 studentų ir dėstytojų iš 7 Europos šalių. Jie filmuoja mūsų mugę ir informaciją platins savo šalyse.
Vilniuje ir Kaune vykstančios mugės yra unikalios. Tokių didelių amatininkų ir ūkininkų susibūrimų po atviru dangumi daugiau nėra jokioje Europos Sąjungos šalyje.“
Įamžino savo šeimos vardą?
Kazimieras Starkevičius
Kazimiero mugės idėjos
autorius
„1999 metais mačiau, kad smulkusis verslas turi potencialą plėstis. Tačiau stigo rinkų. Patekti į Kaziuko mugę Vilniuje tuomet buvo labai brangu. Todėl nusprendėme panašią ūkininkų ir amatininkų mugę rengti Kaune.
Kartais girdžiu, kad sumanęs rengti Kazimiero mugę tarsi pats įsiamžinau. Taip jau sutapo, kad mūsų šeimoje Kazimiero vardas perduodamas iš kartos į kartą jau 100 metų. Be to, tai visos Lietuvos globėjo vardas, tad kodėl gi ir kauniečiams neatidavus savo duoklės šiam šventajam?
Manau, kad idėja rengti tokią mugę Kaune pasiteisino. Jei mugė žmonėms nepatiktų, kauniečiai į ją neitų.“
Mugė – visuomenės veido atspindys
Arūnas Vaicekauskas
Etnologas
„Kazimiero mugė yra nevykęs Kaziuko mugės klonas. Perimtos tik prekybos tradicijos. Kaip ji vyksta, priklauso nuo žmonių poreikių ir intelekto. Taigi ši mugė yra visuomenės veido atspindys.
Europos Sąjungos šalys vis labiau suvokia, kad reikia vertinti ir branginti kiekvienai tautai būdingas senas tradicijas. Tik tuomet jos bus įdomios pasauliui ir išsaugos savo tapatybę.
Tai suvokus Kaune taip pat daugiau būtų galima tikėtis iš švenčių, paremtų istoriniais faktais ir iš metų į metus perduodamais ritualais.
Kai kalbame apie Kazimiero mugę, turime suprasti: jei neturime kultūrinių šio reiškinio tradicijų, jas reikia kurti. Kitaip mugė ir liks tik prekybininkų susibūrimu.“
