Puikiausias anšlago pavyzdys –ketvirtadienį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) vykęs seansas. Salė tiesiog lūžo nuo žmonių – buvo daug stovinčių, klūpančių, netgi ant grindų prigulusių žiūrovų. Po filmo jų laukė diskusija su filmo režisieriumi bei taurė vyno.
„Esame labai maloniai nustebinti tokio susidomėjimo ir tiesiog spontaniškai, pasitarę su KKKC atstovais, nusprendėme rytoj surengti dar vieną papildomą „Vilko vaikų“ peržiūrą uostamiestyje“, džiugiai šypsodamasi po renginio kalbėjo Goethe‘s instituto Lietuvoje vadovė Johanna Keller.
Per Vokiško kino dienas nespėję „Vilko vaikų“ pamatyti Lietuvos žiūrovai dar turės galimybę tai padaryti netrukus prasidėsiančiame festivalyje „Kino pavasaris“.
Filmo „Vilko vaikai“ istorinė tematika aktuali tiek Vokietijai, tiek Lietuvai. Paradoksalu, tačiau abiejų šalių viešojoje erdvėje ji vis dar nesulaukia tinkamo dėmesio.
Filme įtaigiai ir jautriai vaizduojama vokiečių vaikų iš buvusių Rytprūsių teritorijos odisėja į Lietuvą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir prasidėjus žiauriai sovietų okupacijai jie čia ieško duonos kąsnio. Lietuvos žiūrovas atpažins filme lietuviškus peizažus – didžioji dalis scenų buvo filmuotos Lietuvoje. Taip pat išvys lietuvių aktorių, kurie įvairiuose epizoduose vaidina lietuvių partizanus, ūkininkus bei rusų kareivius. Paties režisieriaus motinos šeima kilusi iš buvusios Rytų Prūsijos ir karo verpetuose buvo priversta trauktis iš gimtųjų kraštų.
Vasario 26 d. Vilniuje sėkmingai prasidėjusios Vokiško kino dienos, kurias rengia Goethe’s institutas su Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje, šiuo metu vieši Kaune ir Klaipėdoje. Netrukus filmai iš vokiškai kalbančio Europos regiono aplankys dar keturių Lietuvos miestų – Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Neringos – kino sales.
