Šešias atžalas turinčios šeimos tėvas Tomas už padovanotą kelionę dėkojo Gedimino Kuprevičiaus fondui „Gerasis ruonis“. "Tokie fondai padeda Lietuvai ugdyti jaunuosius talentus", - sakė T.Maknickas. Gabiam jaunuoliui, globojamam ir kito fondo, teko dalyvauti ir prestižiniame Fryderyko Chopino jaunųjų pianistų konkurse Lenkijoje, kur jis tapo I vietos laureatu, atstovauti šaliai pirmininkavimo Europos Tarybai atidarymo koncertuose Luvro rūmuose Paryžiuje ir garsiajame Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalyje.
Ignas dalyvauja ir profesorės Mūzos Rubackytės meistriškumo pamokose, fortepijono muzikos festivaliuose. Kalifornijoje gimęs, tačiau Lietuvoje užaugęs jaunuolis ruošiasi ir toliau savo gebėjimus demonstruoti tarptautinėse scenose ir ateitį sieja su pianisto karjera.
- Kaip vertinate savo laimėjimą Zagrebe, kokios patirties atsivežėte?
Ignas: Labai džiaugiuosi šia pergale. Konkurse dalyvavo pianistai iš Europos, Rusijos, Azijos šalių, vienintelis atstovavau Lietuvai. Per pasirodymą reikėjo atlikti apie 20 minučių trukmės programą – grojau Johanno Sebastiano Bacho, Sergejaus Rachmaninovo ir kitų kompozitorių kūrinius. Jaudulys visada man padeda susikaupti. Tačiau didžiausia įtampa konkurse kyla užkulisiuose - scenoje lieka tik muzika.
Kaip kadaise sakė viena mano nuostabių mokytojų, reikia eiti į sceną kaip liūtui ir paimti laurus. Kol kas taip ir elgiuosi. Konkursas truko penkias dienas. Gražus sutapimas, kad vasario 16-ąją vyko galutinis laureatų konkursas ir buvau apdovanotas dalyvaujant Zagrebo merui.
Tomas: Patyrėme ir nuotykių keliaudami į Zagrebą. Iš Vilniaus nuskridę į Frankfurtą sužinojome, kad skrydis į Zagrebą atšauktas. Viskas pakibo ant plauko ir daug pastangų dėjome, kad patektume į kitą lėktuvą, bet į jį priėmė tik turinčius lojalumo korteles. Ignas turėjo pasirodyti jau kitą dieną, todėl skridome į gretimą Kroatijos miestą Splitą. Galiauysiai iš jo atvykome į Zagrebą ir Ignas laimėjo. Be piniginio prizo, Ignas gavo ir specialų "Yamaha" prizą, albumą apie Zagrebą.
- Ignai, viename interviu jūsų mama svarstė, kad muzikiniai gabumai, matyt, paveldėti iš močiutės. Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika?
Ignas: Kai buvau penkerių šešerių metų, muzika man nelabai rūpėjo. Tėvai nuvedė į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, kur ir tėtis vaikystėje mokėsi dailės skyriuje. Iš pradžių mokytis fortepijono pagrindų nebuvo labai įdomu, tačiau gal trečioje klasėje pradėjau jausti muziką. Mokytojai skirdavo atlikti vis gražesnius kūrinius, ir tai traukė, užkabino. Dabar labiausiai žavi ir įkvepia romantizmo atstovai: F.Chopinas, Ferencas Lisztas, S.Rachmaninovas.
- Kiek laiko tenka skirti tobulėjimui?
Ignas: Kai groju, laikas man nesvarbu, dirbu prie fortepijono, kol rezultatas mane patenkina. Kartais tai trunka ilgiau, kartais trumpiau. Mokytoja sako, kad per dieną reikia groti mažiausiai po tris keturias valandas, kad ką nors pasiektum.
- Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad muziku būti sunku.
Ignas: Pianistams sunku dėl didelės konkurencijos – daug kas pasaulyje gerai groja. Todėl turi labai gerai groti ir nepakanka vien talento. Kad apie tave sužinotų pasaulis, reikia daug dirbti... Ir turėti talentą! Užaugęs, be abejo, norėčiau būti pianistas.
- Ar lieka laiko po pamokų ir kasdienių repeticijų?
Ignas: Žinoma, mane ir gamta žavi, knygos traukia. Vasarą praleidžiu kaime, kur laukia ežeras, maudynės, bėgiojimas po laukus. Mėgstu dviračiu ir kartais mopedu pasivažinėti. Skaitau labiausiai sudominusius Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno „Žiedų valdovą“ ir „Hobitą“.
- Tomai, jūs pats ekonomistas, štai sūnus trokšta būti pianistu. Kaip vertinate tokį pasirinkimą?
Tomas: Esu visiškai ramus dėl tokio pasirinkimo, nes tai yra Dievo dovana, kuriai tik ir reikia skleistis. Jei ir toliau viskas judės kaip dabar, turėtų sunokti gražūs darbo vaisiai. Jei Ignas būtų vidutiniškų gabumų, būtų sunku vienareikšmiškai atsakyti.
Kartu ir žmona Dalia bandome vaikams pasakyti, kad gyvenimo tikslas nėra susikurti finansinę gerovę. Gyvenimo tikslas – savo talentus – dovanas dovanoti kitiems. Reikia ieškoti, kas džiugina širdį, yra artima, o visa kita savaime susidėlios.
Muzikoje talentas ypač svarbu. Jei nėra talento, darbas nepadės – kad ir kiek zulintum akmenį, jei tai bus ne deimantas, nepradės blizgėti.
Patys su žmona labai mėgstame klasikinę muziką. Kai mokiausi M.K.Čiurlionio mokykloje, buvau apsuptas žavingo muzikos garsų fono. Vienas motyvų grįžti iš JAV į Lietuvą buvo noras, kad mūsų vaikai čia mokytųsi muzikos.
- Kokių investicijų reikia ugdant muzikinius talentus?
Tomas: Reikia nuo pat ketverių penkerių metų pradėti rūpintis pamokėlėmis, ir tai kainuoja. Mūsų šeimoje muzikuoja penki vaikai, todėl susidaro didelis vadybinis darbas, kad visi jų gautų. Kainuoja ir instrumentai. Buvo svarbu įsigyti fortepijoną, kad namie būtų galima groti. Gedimino Kuprevičiaus fondas skyrė dalį pinigų.
Investicijų reikia ir norint dalyvauti konkursuose – brangiausiai atsieina kelionės, apgyvendinimas. To konkursų rengėjai nefinansuoja. Tuomet ir reikia ieškoti rėmėjų, kurie norėtų prisidėti prie jaunų talentų ugdymo ir Lietuvos vardo garsinimo. Džiaugiamės, kad tokių yra.
