Prieš septynerius metus pirmąsyk skaityti Nacionalinio diktanto buvo pakviestas radijo laidų autorius ir diktorius J.Šalkauskas. Tačiau anuomet atsirado besipiktinančių, esą tekstus jis skaitė neaiškiai ir per greitai. Todėl vėliau jį pakeitė diktorė B.Lukošiūtė.
Dar ir šiandien J.Šalkausko balse pasigirsta nuoskauda, šia tema jis nenori net kalbėti.
Panašių priekaištų teko išklausyti ir per Nacionalinį diktantą Vytauto V.Landsbergio tekstą skaičiusiai B.Lukošiūtei. Rašiusieji diktantą piktinosi, esą moteris tekstą taip pat diktavo per greitai.
B.Lukošiūtė prisiminė, kad pirmąsyk skaitydama Nacionalinį diktantą ne tik jautė didžiulę atsakomybę, bet ir labai jaudinosi.
„Bet vis dėlto man labiausiai patiko, kai diktanto tekstą skaitė mokytojai. Jie įgudę, žino, kokiu greičiu skaityti tekstą, kur sudėlioti akcentus, - įsitikinusi B.Lukošiūtė. - Juk diktantą rašo ir turintys regėjimo negalią, ir įvairaus amžiaus bei išsilavinimo žmonės, tad mokytojai žino, kaip diktuoti, kad būtų patogu visiems.“
Diktorė prisipažino, kad pati niekada nėra bandžiusi rašyti Nacionalinio diktanto. „Bijau, kad patikrinus pasirodys, jog esu beraštė, - juokėsi B.Lukošiūtė ir prisiminė, kad jos diktuojamuose tekstuose yra buvę ir labai sudėtingų žodžių.
B.Lukošiūtė džiaugiasi šia gražia gimtosios kalbos puoselėtojų iniciatyva ir nejaučia apmaudo dėl to, kad nebeskaito Nacionalinio diktanto. „Niekada nesu linkusi susireikšminti, - sakė ji. - Kai mane pakviečia – darbą padarau, bet šiuo atveju esu įsitikinusi, kad mokytojai šį darbą atlieka geriau už mane.“
„Gimnazijų mokytojai diktavo diktantą kelerius metus, - pasakojo savaitraščio „Atgimimas“ vyriausioji redaktorė, TV laidų vedėja ir viena iš Nacionalinio diktanto iniciatorių Indrė Makaraitytė. - Tačiau pastarąjį kartą vėl pasikvietėme profesionalą – laidų vedėją M.Žiedą. Nacionalinį diktantą jis skaitys ir šiemet.“
- Skaityti Nacionalinį diktantą - didžiulė atsakomybė? - paklausiau M.Žiedo.
- Kai pernai pirmąsyk mane pakvietė skaityti Nacionalinio diktanto, sutikau su džiaugsmu. Pirmiausia tai didelė garbė ir įvertinimas. Kita vertus, man pačiam labai svarbu prisidėti prie mūsų kalbos švarumo, puoselėjimo ir išsaugojimo. Nacionalinis diktantas – vienas iš būdų tai daryti.
- Nors jūsų darbas tiesiogiai susijęs su taisyklinga kalbėsena, prisipažinkite, ar teko specialiai rengtis prieš skaitant tekstą?
- Žinoma. Pirmiausia perskaitęs tekstą pasižymėjau neaiškias vietas ir pasitikslinau tų žodžių kirčiavimą, susidėliojau sakinių loginius kirčius, kad tekstas būtų suprantamas klausytojui. Teko konsultuotis ir su kalbininkais.
- Ar skaitant tekstą visai Lietuvai balsas nedrebėjo?
- Jaudulys buvo, nes atsakomybė didelė, tačiau balsas nedrebėjo. Žinojau, kad turiu labai aiškiai tarti žodžius, netgi ir tuos, kurių kasdienybėje nevartoju. Tačiau tai tam tikra prasme yra ir žmonių švietimas.
Kartais žmonės, visą gyvenimą vartodami vienus ar kitus žodžius, mano, kad kalba taisyklingai. Nenorėčiau laužyti ilgamečių jų nuostatų, bet patarčiau retsykiais pasižiūrėti į žodyną, pasitikrinti žinias ir nebijoti pripažinti savo klaidų. Jei pripažįsti savo klaidas ir jas taisai, kartu ir tobulėji.
- Ar pats kada nors esate rašęs Nacionalinį diktantą?
- Prieš kelerius metus su buvusiais klasės draugais sugalvojome tą šeštadienį, kai buvo skaitomas Nacionalinis diktantas, susirinkti į vieną kompaniją, pasidaryti arbatos, išsikepti blynų ir tuo pat metu pasitikrinti lietuvių kalbos žinias.
Buvo labai smagus rytmetys – ne tik prisiminėme senus gerus mokyklos laikus, bet ir dalyvavome konkurse. Žinoma, savo rašinių mes niekur nesiuntėme. Vėliau, kai buvo paskelbtas diktantas, pasitikrinome klaidas ir nustatėme, kuris iš mūsų raštingiausias.
- Galbūt jūs parašėte diktantą be klaidų?
- Kelios klaidos buvo, mat ne visus tokiuose diktantuose minimus žodžius kasdienybėje vartoji. Kai išlenda koks retas žodelis, tik tuomet susimąstai, kaip jis galėtų būti rašomas. Nacionaliniuose diktantuose tokių žodžių įterpiama nuolat. Mums su draugais buvo smagesnis pats procesas nei rezultatas. Nesiekėme nustatyti paties pačiausio.
- Jūs su draugais tokiam sumanymui pritariate?
- Taip, labai. Nacionalinis diktantas - tai ir mano vidinių nuostatų išraiška.
- Ar pritartumėte nuomonei, kad lietuvių kalbos išmokti neįmanoma?
- Tokiai nuomonei turbūt pritartų net ir patys kalbininkai. Dalis jų mano, kad kalba yra gyvas dalykas, ji turi keistis ir tų pokyčių nereikia bijoti. Kiti įsitikinę, kad kalba turi paklusti dėsningumams, kurių reikia laikytis. Todėl ten vyksta nuolatinė dvikova.
- Kurią pusę palaikote?
- Esu arčiau tų, kurie laikosi kalbos dėsnių. Jei yra dėsnis, tai bent gali būti tikras, kad pritaikius jį pavyks sužinoti, kaip turi būti. Bėda ta, kad lietuvių kalba dėsniams nepaklūsta, nes yra daugybė išimčių. Kodėl vienaip kirčiuojame žodį „darbininkas“, o kitaip - „dailininkas“?
Gerus dešimt metų kirčiavome „vAišinti“, o dabar kalbininkai, pasitikrinę, kad daugiau žmonių kirčiuoja „vaišINti“, nusprendė palikti antrąjį variantą. Et, net rankos nusviro...
- Televizijoje dažnai tenka girdėti netaisyklingą kirčiavimą – svečiuojasi politikai, pramogų verslo atstovai, sportininkai...
- Politikai, regis, net nesistengia kalbėti taisyklingai. Norėtųsi tikėtis, kad kaip sąmoningi Lietuvos piliečiai ir vieši asmenys jie puoselės gimtąją kalbą ir kalbės pagal taisykles. Bet dažniau būna priešingai – jie nori būti arčiau tautos ir kalbėti visų visuomenės sluoksnių rinkėjams suprantama kalba. Tapti lietuvių kalbos mokytojais jiems neverta – nusisuks rinkėjai.
Ir vis dėlto manau, kad LRT televizija yra paskutinė tvirtovė, kurioje bandoma išsaugoti taisyklingą gimtąją kalbą. Komercinės televizijos to daryti net nesistengia. Gal dėl to jos daugiau ir žiūrimos?
- Ar namie stengiatės kalbėti ir kirčiuoti taisyklingai?
- Šeimoje būna visko, bet stengiuosi visur kalbėti taisyklingai ir to mokyti savo vaikus – penktaklasį Pijų ir antraklasę Elzę. Na, o mažoji Gilė, kuriai metai ir du mėnesiai, dar tik mokosi kalbėti. Bet ji jau moka pasakyti „ačiū“ su „ū“ ilgąja gale. (Juokiasi.)
Lituanistai dalyvauti negali
Savaitraščio „Atgimimas“ vyriausioji redaktorė, TV laidų vedėja ir viena iš Nacionalinio diktanto iniciatorių I.Makaraitytė ragina visus, net ir neketinančius dalyvauti konkurse, diktanto dieną įsijungti radiją ar interneto transliaciją www.lrt.lt , paimti į rankas rašiklį ir pasitikrinti savo rašymo įgūdžius.
Pirmasis Nacionalinio diktanto etapas vasario 22 d. 11 val. vyks visose Lietuvos savivaldybėse, Vilniaus knygų mugėje ir Lietuvos ambasadose užsienyje. Finalas po mėnesio bus rengiamas Vilniuje.
Dėl raštingiausiojo vardo bus varžomasi keliose kategorijose – raštingiausio moksleivio, suaugusiojo ir užsienio lietuvio. Šiemet registruotis į atskiras kategorijas ir rašyti diktanto kviečiami ir įmonių atstovai.
Finalinio etapo dalyvius atrinks komisija. Kaip ir anksčiau, konkurse negalės dalyvauti lituanistai.
Diktantą bus galima rašyti namuose ir tekstą organizatoriams išsiųsti paštu iki vasario 24 d. imtinai. Tiesa, rašiusieji savarankiškai negalės konkuruoti dėl raštingiausiojo titulo.
Projekto organizatoriai paštu atsiųstus diktantus įsipareigoja patikrinti, ištaisyti ir grąžinti autoriams.
Diktanto tekstas bus paskelbtas vasario 25 d. svetainėse www.diktantas.lt bei www.vlkk.lt.
