Per mėnesį filmai aplankys septynių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Nidos – kino sales.
„Lietuvoje daugybė žmonių domisi vokiečių kultūra ir kalba. Ne tik Vilniuje, bet ir mažesniuose miestuose mūsų renginiai sulaukia atgarsio, visur turime gerų partnerių. Tai leidžia neapsiriboti veikla keliuose didmiesčiuose“, – sakė jau ketverius metus Goethe's institutui Lietuvoje vadovaujanti 32 metų Johanna Keller.
- Skverbtis į periferiją yra Goethe's instituto strategija. Ar Lietuva šiuo atžvilgiu išsiskiria iš kitų šalių? – paklausiau Goethe's instituto vadovės J.Keller.
- Instituto filialų veiklos mastas priklauso nuo aplinkybių. Lietuvoje platūs užmojai įmanomi, nes yra vokiečių kultūros ir kalbos paklausa. Ši šalis visada buvo daugiakalbė, joje nuo seno gyvavo vokiečių kalbos tradicija.
Vykdydami programas net mažuose Lietuvos miestuose sulaukiame stebinamai rimtos, kokybiškos paramos. Visoje šalyje yra žmonių, kurie supranta vokiškai – tai pastebiu ne tik darbe, bet ir kasdieniškose situacijose.
Tikiu, kad lietuviai gali išsaugoti šią atmosferą – dėl to taip plačiai pristatome Vokiško kino dienas.
- Lietuvoje kino festivalis veja festivalį. Ar nebuvo keblu įsiterpti į šalies kultūros žemėlapį?
- Suradome gerą laiko nišą festivaliui. Vokiško kino dienos kasmet prasideda vasario pabaigoje, kai iki „Kino pavasario“ dar likę šiek tiek laiko ir jau pasibaigęs vokiečių kino metų įvykis – Berlyno kino festivalis, išlydėta Vilniaus knygų mugė.
Lietuvoje iš tiesų kino švenčių nestinga, kai kuriose rodomi ir vokiški filmai – mes bendradarbiaujame su kitais festivaliais. Tačiau jie nepatenkina vokiško kino paklausos šalyje ir žmonių, kurie domisi vokiškai kalbančių kraštų kultūra, smalsumo. Dėl to turėjo atsirasti Vokiško kino dienos. Gerų filmų vokiečių kalba yra sukuriama kur kas daugiau, negu patekdavo į didžiųjų festivalių kino ekranus.
Dauguma Vokiško kino dienų juostų lietuvių publikos nepasiektų, jei nebūtų šio festivalio. Kartu su Šveicarijos ir Austrijos ambasadomis jam atrenkame stipriausius ir įdomiausius pastarųjų metų trijų šalių filmus. Dėl jų kokybės galite neabejoti.
Be to, stengiamės surasti lietuvių publikai ypač aktualių akcentų. Pavyzdžiui, šiemet savo filmą „Vilko vaikai“ („Wolfskinder“) lietuviams ir vokiečiams įdomia istorine tema trijuose šalies miestuose pristatys jo režisierius Rickas Ostermannas. Publika pamatys filmą „Pasaulio matavimas“ („Die Vermessung der Welt“) pagal išverstą į lietuvių kalbą istorinį Danielio Kehlmanno romaną.
Kino dienos vyks vasario 26-kovo 26 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir Neringoje. Tai vienas svabiausių kasmetinių Goethe's instituto renginių Lietuvoje.
- Goethe's institutas labai daug dėmesio skiria vokiečių kalbos populiarinimui ir mokymui. Ji buvo pradėjusi trauktis iš Lietuvos mokyklų. Kokia padėtis dabar?
- Susidomėjimas vokiečių kalba Lietuvoje pastebimai didėja – jos mokosi vis daugiau moksleivių ir studentų. Dalis jų turbūt sieja ateitį su vokiškais kraštais, nori ten studijuoti ar dirbti. Gerai, kad jaunimas suvokia užsienio kalbų svarbą karjerai.
Tokiems žiūrovams bus naudingos ir Vokiško kino dienos. Tai proga palavinti vokiečių kalbos įgūdžius, daugiau sužinoti apie vokiškai kalbančias šalis. Juk tikrai maloni tokia studijų forma: žiūri gerą filmą, pleti akiratį ir kartu klausaisi vokiškų dialogų, pasitikrini žinias subtitruose.
Šiemet festivalio programoje bus kaip niekad daug filmų jauniems žmonėms, kurių kitur jie nepamatys. Ypač aktualus moksleivių auditorijai režisierės Bettinos Bluemer „Šukparkis“ („Scherbenpark“) pagal Alinos Bronsky bestselerį.
Visada pabrėžiame, kad kalbą svarbiausia mokytis ne egzaminams, bet bendrauti, kitai kultūrai pažinti.
-Kiek kalbų jūs mokate?
- Mokytis kalbų – mano mėgstamas užsiėmimas: gerai kalbu septyniomis. Europos kalbos man nuolat praverčia bendraujant su kolegomis. Moku ir arabų kalbą, nes anksčiau dirbau Goethe's institute Sirijos sostinėje Damaske. Dabar arabiškai kalbėti netenka, užtat galiu naudotis originaliais rašytiniais šaltiniais.
Daug kalbu lietuviškai, mėgstu mokytis lietuvių liaudies dainų – jos labai gražios. Neseniai išmokau dainuoti „O jau mano mielas“.
- Lietuvoje dirbate lygiai ketverius metus. Ką žada ateitis?
- Tikiuosi dar bent šiek tiek čia pabūti, rengti ir kitas Vokiško kino dienas. Lietuvoje malonu dirbti ir gyventi.
Dažnai iš užsieniečių girdžiu, kad lietuviai yra uždaroki ir šalti kaip šiauriečiai. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Ilgiau čia pabuvus užsimezga šilti santykiai, įtraukia turiningi susitikimai ir pokalbiai, išgirsti įdomių įžvalgų.
Lietuvos kultūros gyvenimas yra patrauklus ir įvairus. Čia didelės bendradarbiavimo galimybės.
Vokiško kino dienų filmai
Tamsioji pusė. Drama, 95 min., Vokietija. Režisierė Frauke Finsterwalder. Filmo veiksmas vyksta tarytum iš laiko tėkmės iškritusioje Vokietijoje. Čia nuolat šviečia saulė, vaikai dėvi mokyklines uniformas, policininkai – meškinų kostiumus. Režisierė rodo somnambuliško grožio pasaulį, užburiantį ir išsklaidantį kerus. Tai tikrai ne realizmas. Ir jei nebūtų taip žiauru, būtų baisiai juokinga.
Pasaulio matavimas. Nuotykių filmas. 119 min., Vokietija/Austrija. Režisierius Detlevas Buckas. 19 amž. pradžioje Aleksandras fon Humboldtas ir Karlas Frydrichas Gausas rengiasi atrasti pasaulį: gamtos tyrinėtojas Humboldtas keliauja į tolimus kraštus pasaulį matuodamas, o matematikas Gausas lieka namuose stengdamasis jį apskaičiuoti. Mokslininkų susitikimas abu proto galiūnus priverčia keisti savo sustabarėjusius įpročius.
Meilės didkepsniai. Drama. 89 min., Vokietija. Režisierius Jakobas Lassas. Prabangaus viešbučio svečiams gaminami gardūs kepsniai, SPA centre galima pasimėgauti masažu. Klemensas šiame viešbutyje įsidarbina masažuotoju. Jis susipažįsta su virėja Lara. Nors Lara yra kovingo būdo, o Klemensas drovus ir ramus, jie greitai suartėja.
Jaučiuosi disko. Tragikomedija. 98 min., Vokietija. Režisierius ir scenarijaus autorius Axelis Ranischas. Šuolių į vandenį treneris Hanno Herbstas negali suprasti savo storulio sūnaus – šis mėgsta klausytis šlagerių ir visiškai nesidomi mergaitėmis. Jaunuolis laimingiausias, kai kartu su mama, persirengę disko stiliumi, gali šokti po visą butą. Tačiau vieną rytą nebelieka mamos... Padedant šlagerių karaliui Kristianui Štaifenui ir seksologui mezgasi nauji tėvo ir sūnaus santykiai, persmelkti disko nuotaikos.
Šukparkis. Drama, 91 min., Vokietija. Režisierė Bettina Blümner. Bebaimė mergina Saša gyvena Šukparkyje. Suimamas merginos patėvis, nužudęs jos motiną, o laikraštyje pasirodo straipsnis, kuriame žudikas parodomas kaip doras atgailaujantis nusidėjėlis. Įtūžusi Saša susitinka su atsakinguoju laikraščio redaktoriumi. Šis pasiūlo merginai apsigyventi pas jį ir jo sūnų. Taip prasideda subtili meilės trikampio istorija.
Vilko vaikai. Drama, 91 min., Vokietija. Režisierius ir scenarijaus autorius Rickas Ostermannas. Buvusių Rytprūsių kaimas sovietinės okupacijos metais. Keturiolikmetis Hansas ir jo jaunesnis devynmetis broliukas Fricas šaltos ir sunkios žiemos pabaigoje netenka motinos – ji miršta iš bado. Gulėdama mirties patale motina patiki Hansui pasirūpinti mažuoju broliuku. Jiedu turi pabandyti nusigauti į Lietuvą, kadangi kai kurie lietuviai ūkininkai palankiai žiūri į vokiečių vaikus. Taip prasideda vilko vaikų, Antrojo pasaulinio karo verpetuose turėjusių savarankiškai kovoti dėl išlikimo tuometiniuose Rytprūsiuose ir Baltijos šalyse, odisėja.
Kadišas draugui. Drama, 94 min., Vokietija, 2011. Režisierius ir scenarijaus autorius Leo Khasinas.Palestiniečių pabėgėlių stovykloje užaugęs keturiolikmetis Ali Messalamas nuo mažens išmoko nekęsti „tų žydų“. Kartu su šeima pabėgęs iš Libano, jis apsistoja Berlyno Kroicbergo rajone. Čia Ali ieško kontakto su arabų jaunuoliais. Drąsą jis turi įrodyti įsilauždamas pas žydų-rusų kilmės kaimyną. Jaunuoliai seka paskui Ali ir nusiaubia pagyvenusio vyriškio butą. Deportacijos Ali gali išvengti vieninteliu būdu – jis turi suartėti su nekenčiamu priešu.
Pasienis. Drama, 88 min., Austrija. Režisierius ir scenarijaus autorius Florianas Flickeris. 2001-ųjų vasara Austrijos ir Slovakijos pasienyje. Žvejys Hansas ir jo žmona Jana turi gamtoje skendintį viešbutį. Tačiau greta šio verslo pora gauna ir šalutinių pajamų – jie padeda nelegalams kirsti sieną. Austrijos federalinė armija žino apie tai, tačiau negali nieko įrodyti. Jaunas kareivis Ronis turi padaryti galą šios poros machinacijoms.
Dienos spindesys. Drama, 90 min., Austrija. Režisieriai Tizza Covi, Raineris Frimmelis. Labai užimtą aktorių Filipą Hochmajerį aplanko jam iki tol nežinomas jo dėdė Valteris. Jis – buvęs cirko artistas, galynėdavęsis su meškomis. Abu vyrai susidraugauja ir atranda savo profesijų panašumų.
Talėja. Drama, 75 min., Austrija. Režisierė Katharina Mückstein. Vasaros atostogos. Visi, išskyrus Jasminą, džiaugiasi būsima kelione į Italiją. Jasminą kamuoja ilgesys. Ji nori suartėti su savo motina Eva, nuo kurios ilgą laiką turėjo gyventi atskirai. Tačiau mergaitės ir jos motinos lūkesčiai ir poreikiai vis išsiskiria, ypač tuomet, kai Evos dėmesį patraukia vyriškis, trikdantis stiprėjantį artumo tarp mamos ir dukters jausmą.
Įsimylėję priešai. Dokumentinė drama, 112 min., Šveicarija. Režisierius Werneris Schweizeris. Tai neįprastos šveicarų poros – katalikų intelektualo Peterio von Roteno ir protestantų kovotojos už moterų teises Iris von Roten – meilės istorija. 1943-1950 metais jiedu parašė vienas kitam apie 1 300 laiškų, kuriuose diskutavo apie feminizmą, religiją, politiką, literatūrą, meilę, laisvus santykius ir seksualumą.
Karma Shadub. Dokumentinis filmas, 94 min., Šveicarija, 2013. Režisieriai Ramònas Gigeris, Janas Gassmannas. „Pauli, kodėl mes taip susvetimėjome?“ – savo itin užsiėmusio tėvo priekaištingai klausia režisierius R.Gigeris. Pasaulinio garso smuikininkas Paulis Gigeris ruošiasi atlikti savo kūrinį „Karma Shadub“ Sankt Galeno katedroje. R.Gigeris muziko asmenybėje stengiasi įžvelgti žmogų ir tėvą, kurio apleistas jaučiasi esąs. Per naktinius pokalbius prasideda skausmingas santykių aiškinimasis.
