Šitaip R.Liberovas sukūrė filmus apie Jurijų Olešą („Jurijus Oleša, pravarde „rašytojas“), visiškai pamirštą rašytoją Georgijų Vladimovą („Viena Žoros Vladimovo diena“). Prieš trejetą metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rodytas R.Liberovo filmas apie Josifą Brodskį „Pokalbis su dangaus gyventoju“.
Taigi – jau penki filmai apie rašytojus, o tų, apie kuriuos norėtųsi sukurti filmus, kaip sakė R.Liberovas, maždaug 137, ir sąrašas kasmet ilgėja. Prieš susitikimus Lietuvos kinematografininkų sąjungoje vasario 20 d. ir Knygos mugės Kino salėje vasario 21 ir 22 d. siūlome paskaityti, ką režisierius yra kalbėjęs įvairiuose interviu.
Gimęs Vilniuje, išaugęs Rusijoje
R.Liberovas kartais pristatomas kaip lietuvių režisierius, ir tai jį pralinksmina. Jis yra gimęs Vilniuje 1980 metų liepos mėnesį. Jo tėvai kurį laiką dirbo vienoje Vilniaus gamyklų pagal paskyrimą, vėliau grįžo į Rusiją, kai sūnui ėjo penkti metai. Pats režisierius nuo to laiko Vilnių pamatė tik 2010-aisiais, kai atvažiavo dalyvauti konferencijoje, skirtoje J.Brodskio jubiliejui.
Po kelionės tėvams kartojo: „Kodėl išvažiavote iš tokio nuostabaus miesto į šitą patamsių zoną?"
Būdamas Vilniuje 2010 m. R.Liberovas susirado namą, kuriame gimė: „Tai Darbininkų gatvės Nr.21, gamyklos bendrabutis nykiame rajone už stoties. Ir tai, deja, viskas, kas sieja mane su Vilniumi.“
Dirba tik tada, kai jaučia herojų
R.Liberovas baigė Sąjunginį kino institutą VGIK, stažavosi BBC kino dokumentikos srityje, vėliau šešerius metus ten dirbo. Tačiau nesutinka, kad jo kuriami filmai būtų vadinami dokumentiniais – tai „mišrių technikų darbai“.
Kaip R.Liberovas renkasi rašytojus, apie kuriuos kurs filmus? „Kas aš toks, kad rinkčiausi? Greičiau jie mane renkasi. Atleiskite už šitą metafiziką, bet aš turiu pajusti, kad žmogus paspaudžia man ranką, tada aš galiu kurti apie jį filmą. Jie juk visi čia pat vaikšto.“
Panašiai režisierius renkasi aktorius – jis jaučia, kuris aktorius gali įkūnyti jo portretuojamą rašytoją. Tai nėra nei vaidinimas, nei įgarsinimas. Tarkime, pirmajame ciklo filme J.Olešą įkūnijo aktorius Armenas Džigarchanianas. Filmui apie G.Vladimovą buvo pakviestas Valentinas Gaftas, I.Ilfo gyvenimą filme gyveno Sergejus Makoveckis, o S.Dovlatovo – aktorius Sergejus Puskepalis, kurio balsas, kaip teigė liudininkai, visiškai toks pat kaip rašytojo.
Rašytojas – kaip šio gyvenimo svečias
Kuo R.Liberovui artima S.Dovlatovo literatūra? Režisieriaus nuomone, S.Dovlatovui visiškai nebūdinga didaktika: „Rusijoje rašytojas – pranašas, jis neišvengiamai moko gyventi. O S.Dovlatovas ne tik nemoko gyventi, o greičiau savo patirtimi įrodo, kaip gyventi nereikia.
Manau, kad žmonės būna šeimininkai ir svečiai. Šeimininkai moka šitame pasaulyje įsitaisyti, būtent jiems šitas pasaulis ir sukurtas, visa, kas aplink, aptarnauja jų egzistenciją. Ir yra svečiai, kurie trypia ties slenksčiu, o jeigu ir įeina, tai toliau kilimėlio – nė už ką, o jeigu net ir įėjo, taikosi glaustis kampe arba prisėsti taip, kad nebūtų pastebimi. S.Dovlatovas, žinoma, svečias.“
R.Liberovo filmas apie S.Dovlatovą sukėlė literatų ir kino profesionalų diskusijas. Vieni atpažino „tikrą S.Dovlatovą“ ir su didžiausiu malonumu žiūrėjo. Kitiems filmas pasirodė paviršutiniškas, neįdomus ir neturintis nieko bendra su rašytoju. O režisierius triumfuoja, kad jo kuklus darbas iš viso pastebėtas, juolab kad „kiekvienas turi savo S.Dovlatovą, ir atspindėti visų požiūrius aš nė nepretendavau. Kūriau filmą, nes pats labai vertinu šitą rašytoją“.
Originalios formos kino pasakojimas apie rašytoją S.Dovlatovą sudarytas daugiausia iš jo paties žodžių – interviu, laiškų, užrašų, įvairių tekstų fragmentų. Filmuota Sankt Peterburge, Komijos Respublikoje, Taline, Puškinskije Gory ir Niujorke.
Iš kurio šimtmečio Ostapas Benderis?
Kai R.Liberovas apsisprendė kurti filmą apie I.Ilfą ir J.Petrovą, jis buvo tikras, kad šios dvi asmenybės – kone Rusijos tautosakos personažai. Juk jų sukurtas Ostapas Benderis – nemirtingas, visų laikų aktualija, ne vien „Dvylikos kėdžių“ ar „Aukso veršio“ personažas. Tačiau ar kas yra matęs šių romanų autorius? Kas žinoma apie jų gyvenimą? „O juk tai laimė – vėl ir vėl skaityti jų kūrinius“, - džiaugėsi režisierius.
Dabar, kai filmas jau yra ir R.Liberovas susitikinėja su žiūrovais prieš ir po seansų, jis sakė renkąs kolekciją absurdiškų klausimų apie I.Ilfą ir J.Petrovą. Pasirodo, šiandienos jauniems žmonėms šitų klasikų vardas nieko nesako. Tarp žiūrovų klausimų pasitaiko ir tokių: „Kurio jie šimtmečio? Septynioliktojo, aštuonioliktojo?“ Dvidešimtojo pirmosios pusės, gerbiamieji.
Daugiausia dokumentinės medžiagos režisierius sakė gavęs iš I.Ilfo dukters Aleksandros Ilf. Ji išsaugojo visą tėvo archyvą, persikėlė su juo į kuklų savo šiandieninį butą.
„I.Ilfo užrašų knygutės – stebuklas, tiesiog meno kūriniai. Įsivaizduojate, laikiau jas rankose. O bendravimas su I.Ilfo dukra Aleksandra palaikė mane per tą sunkų, įtemptą laiką, kai kūrėme filmą.“
Filme „Ilfirpetrovas“ surinkta labai įvairi ir spalvinga medžiaga apie I.Ilfo ir J.Petrovo gyvenimą ir kūrybą. Filmo autoriai tiksliai atkartojo 1935 metais jų parašyto kūrinio „Vienaaukštė Amerika“ maršrutą, kartu su savo herojais nukeliavo apie 4 tūkstančius kilometrų nuo Niujorko iki Los Andželo, užsuko į Odesą, Maskvą, Jaroslavlį, Paryžių. Humoru žaižaruojantį pasakojimą praturtina atgijusi praėjusio amžiaus 3-iojo-4-ojo dešimtmečių avangardinė tapyba, archyviniai kadrai ir dokumentai, originali to laiko muzika, išlikusi šeimos archyvo medžiaga.
Atsisakė kreiptis į valstybės fondus
Pirmuosius tris filmus – apie J.Olešą, G.Vladimovą ir J.Brodskį – režisierius su savo nuolatine komanda sukūrė bendradarbiaudamas su Rusijos televizijos „Kultūros“ kanalu. Džiaugdamasis, kad turėjo galimybę dirbti, R.Liberovas nusivylė televizijos abejingumu: filmai yra, bet žiūrovai jų beveik nemato. Ir pats autorius neturi teisių į savo darbus.
Kitus du filmus – apie S.Dovlatovą ir I.Ilfą bei J.Petrovą – režisierius pasiryžo kurti savarankiškai, rinkdamas lėšas iš privačių asmenų, kreipęsis ir į galimus žiūrovus. Kinas – brangus menas, tad tenka taikytis su nuolatiniais nepritekliais ir skolomis.
Tačiau šių filmų platinimu rūpinasi pats R.Liberovas ir vadina tai savo antru kasdieniu darbu: juk reikia asmeniškai stengtis, kad filmai būtų rodomi, o tam tenka prašyti leidimų ir lauti, kol valdininkai teiksis atkreipti į tave dėmesį. Leidimus gavus reikia skleisti informaciją apie seansus, kad žiūrovai sužinotų ir surastų, kur rodomi nekomerciniai filmai apie beveik nežinomus šiandien rašytojus.
Padėjus šitiek pastangų, 9 tūkstančiai žiūrovų, atėjusių pamatyti filmo apie S.Dovlatovą, režisieriui atrodo tikra pergalė.
Kreiptis į valstybės fondus, finansuojančius kiną, R.Liberovas atsisakė iš principo: „Negaliu prašyti pinigų iš valstybės, kuri niekina savo piliečius, savo kultūrą. Kokį kiną galima kurti už tokios valstybės pinigus?“
Bet ėmęsis ruoštis filmui apie sovietų nužudytą poetą Osipą Mandelštamą, R.Liberovas sakė per televiziją: „Valstybė duoda milžiniškus pinigus kinui. Privačiai tiek niekada nesurinkčiau. Tačiau prašyti lėšų iš valstybės ir imti juos sutikčiau tik su viena sąlyga – jeigu filmas apie O.Mandelštamą prasidėtų tokio turinio titru: per visus sovietų valdžios dešimtmečius buvo sunaikinta dešimtys milijonų nekaltų šalies piliečių, tarp kurių – ir didis rusų poetas O.Mandelštamas, todėl šiuo filmu valstybė atsiprašo ir deda pastangų, kad šito autoriaus atminimas būtų išsaugotas.“
Jeigu valstybė nesutiks su tokiu titru, režisierius kurs kaip ir anksčiau – be valdiškų lėšų, po truputį rinkdamas būtinus pinigus, dirbdamas skolon.
Režisieriui trūksta tokių filmų
Ar R.Liberovas įsivaizduoja, kas jo filmų žiūrovai? „Jeigu apie tai svarstyčiau, elgčiausi kaip prodiuseris, norintis gerai parduoti filmą, o ne režisierius. Salėje įsivaizduoju vienintelį žiūrovą – herojų, apie kurį sukurtas filmas. Ir save, jeigu įmanoma, greta jo. Maždaug per smūgio atstumą. Mano užduotis dirbti taip, kad smūgio nesulaukčiau. O štai žiūrovų nemoku įsivaizduoti.
Filmai apie rašytojus reikalauja tam tikro susikaupimo, nusiteikimo, nes su žiūrovu dalijamasi ne maloniausiais, o kartais ir sunkiai suvokiamais dalykais. Be to, jeigu žiūrovas atsitiktinis, tai su juo dalijasi visai nepažįstamas žmogus – juk į kiną ateina ir tie, kurie supratimo neturi apie tai, kas yra, tarkime, S.Dovlatovas. Kvaila būtų slėpti, kad ypač džiaugiuosi, jeigu filmas juos sudomina. O jeigu nesudomina, atvirai pasakysiu, nesusikremtu.
Galbūt tai blogai, bet tikiu, kad darau reikalingus darbus. Kodėl aš juos darau? Nes man pačiam trūksta tokių filmų.“
Vasario 20 d. 18 val. Lietuvos kinematografininkų sąjungoje – R.Liberovo dokumentinis animacinis filmas „Ilfirpetrovas“ („Ильфипетров“, 90 min, Rusija, 2013 m.). Filmas skambės originalo kalba be lietuviškų subtitrų. Lietuvoje bus rodomas pirmą kartą. Filmą pristatys ir su žiūrovais bendraus režisierius R.Liberovas.
Vilniaus knygų mugėje R.Liberovas parodys du filmus. Vasario 21 d., penktadienį, 17 val. – „Parašyta Sergejaus Dovlatovo“ („Написано Сергеем Довлатовым“, 2012, 54‘, rusų k., angl. subt., Rusija). Vasario 22 d., šeštadienį, 16 val. – „Ilfirpetrovas“.
R.Liberovo filmą apie J.Brodskį galima pažiūrėti čia
