– Nepriklausomybės atgavimo laikotarpis romane vaizduojamas kitaip, nei esame įpratę. Visomis spalvomis ir atspalviais jame žėri ne pakylėtas tautinis atgimimas, o realus, žiaurus ir negailestingas naujųjų lietuvių gyvenimas. Kodėl?
– Nepriklausomybės atgavimas mūsų šalyje akimirksniu pagimdė ir naujųjų lietuvių. Tai du lygiagretūs mūsų šalies istorijos faktai.
Jei kalbėsime tik apie vieną iš jų, elgsimės lygiai taip pat, kaip sovietmečiu elgėsi komunistai, kurie garbino tik raudoną spalvą.
Mūsų teritorinės laisvės atkūrimas ir gaujų formavimasis mano atmintyje išliko kaip vienu metu besiklostantys įvykiai. Ir niekas niekada manęs „nepripratins“ prie kitokių tiesų. Juk aš pats, kaip ir dauguma, esu istorijos liudininkas, mačiau ją savo akimis.
Manau, kad kitaip ir negalėjo būti: mes, dabartiniai lietuviai, esame karingos tautos, kurios kunigaikščiai vieni kitus kapojo ir nuodijo, palikuoniai. Tai užkoduota mūsų genuose. Šimtmečius buvome okupuoti, o kai išsilaisvinome, nebeturėjome su kuo kovoti, tad pasidavėm biologiniams kodams, pradėjome žudyti ir išnaudoti vieni kitus.
O gal aš klystu? Gal man vienam toks košmaras prisisapnavo?
– Romanas šokiruoja ne tik žiauriomis gaujų tarpusavio karo scenomis, bet ir egzistenciniu nihilizmu. Atrodytų, kad pagrindinis herojus Vidmantas turėtų mėgautis lengvai ir greitai įgyto turto spindesiu, tačiau jis vis tiek jaučia pagiežą „gyvenimui, kuris yra š... gabalas“. Ko jam trūksta?
– Pirmiausia jis yra paprastas žmogus, regintis aplinkinių silpnybes, vidinį susidėvėjimą, kvailumą, niekšiškumą. Vidmanto pasaulis sukurtas iš nuolatinio smurto, adrenalino, siekio išlikti ir nugalėti visus aplink. Jo poilsis: narkotikai, seksas ir alkoholis. Pailsėjęs jis skverbiasi į save, kur randa tokį pat purvą, koks veši ir keroja aplink.
Jei nuolat regi ir jauti pilkumą, ar turtai gali ką pakeisti? Abejoju.
Tikiu, kad realybėje tuštumą Vidmantas galėtų užpildyti tik vieninteliu būdu: sėdėdamas ir rašydamas, viską dar kartą išgyvendamas, o kai baigtų, toji istorija būtų ne jo paties, o virstų grožinės literatūros kūriniu – Vidmantas atsikratytų naštos, tarsi būtų atvirai išsipasakojęs visiškai nepažįstamam žmogui.
O tada būtų galima ir milijonais pasidžiaugti...
– Beveik 15 metų gyveni emigracijoje. Gal gali palyginti tris Lietuvas: Sąjūdžio Lietuvą; Lietuvą, kurią palikai, ir tą, kokia ji tau atrodo šiandien?
– Prisimenu Lietuvą ir iki Sąjūdžio: aplink daug žmonių juokėsi ir gyveno kažkaip nerūpestingai, ideologinėje utopijoje, kurioje buvo beveik neįmanoma tapti benamiu, skurdžiumi ar bedarbiu. Nors kartais užpakalį tualete valydavomės laikraščiu, tai turėjo ir pliusų – visada galėjai pailsėti ir paskaityti.
Atgimimo metu buvo daug dainų, fakelų, nuostabaus bendrumo jausmo, tikėjimo šviesia ir laiminga ateitimi. O po to staiga tėvas neteko darbo, mama taip pat. Iš Panevėžio atvažiavo „berniukai“, vidury baltos dienos sumušė kaimyną ir išvežė jį į mišką.
Pažįstamas grįžo iš Šiaulių subintuota galva. Žmogelis pasakojo, jog užėjo į kavinę pietų, o šalia atsisėdo vaikinas, ant kurio kaklo kabėjo nykščio storio auksinė grandinė. Jis liepė ar tiesiog įsakė pavaišinti jį ir prie kito stalo sėdinčius draugus.
Mūsiškis nesutiko ir tada, žinoma, gavo su ta stora puošmena per galvą ir vis tiek visus pavaišino. Dar jam buvo pasakyta: jei klaus, nuo ko gavai, sakyk, kad ant galvos užkrito pusė kilogramo aukso...
Tokie dalykai vykdavo kasdien. Keisčiausia, kad kartais jie man atrodydavo natūraliai linksmi. Viskas pavirto juokingu chaosu: policija, bažnyčia, merginos, valdžia, smurtas, naujos parduotuvės, Jėzus, draugai. Net onanizmas buvo labiau juokingas nei teikiantis malonumą. Ir pats seksas labiau kutendavo, o ne teikdavo malonumą.
Lietuva, kurią palikau, buvo virtusi į gaidžių, sėklų, skundikų, runkelių, ožių šalimi. Tai buvo mirusi skurdo ir tuštumos žemė, kuri nieko neužaugina. Žemė, kur vyravo tik panieka, smurtas ir troškimas mirtinai nusigerti, užsimiršti, nebegirdėti, nebematyti, nebejausti viso to dvokiančio feodalinio susiskirstymo į kastas: lyderius ir nevykėlius.
Dabar Tėvynę regiu iš šalies. Esu nutolęs nuo jos, bet prisipažinsiu, jog ilgesio nejaučiu. Mėginu suvokti, kas Lietuvoje vyksta, dažnai prarandu kantrybę ir tiesiog metu viską velniop.
Kažkoks bjaurus susiskaldymas į lietuvius ir kitus, į gėjus ir tautininkus (po velnių, kam saugoti tautiškumą, jei jo nepraradome nei gyvendami carinės Rusijos imperijoje, nei per penkiasdešimt okupacijos metų?).
Manau, jog mano tauta atsikratė bet kokios pagarbos valdžiai ir nieko iš jos nebesitiki. Kiekvienas tiesiog mėgina pragyventi – susimokėti sąskaitas, nusipirkti maisto, aprengti vaikus. Žmonės pagaliau pradeda suvokti, jog nėra nei laisvi, nei demokratiški, jie tiesiog paversti mokesčių mokėtojais.
– Lietuvos skaitytojams esi visiškai nežinomas. Ką gero nuveikei per savo gyvenimą? Kodėl jaunuolis, užaugęs nedideliame provincijos miestelyje ir neragavęs jokių filologijos mokslų, staiga griebėsi plunksnos?
– Noriu nuveikti ką nors gero. Stengiuosi būti tvirtas, supratingas vyras savo žmonai. Mėginu tapti tėvu, kuris sūnums kartais būna ne auklėtojas ar mokytojas, bet didelis vaikas, draugas – linksmas ir truputį pakvaišęs.
Tai gana sudėtinga, bet malonu ir tikrai pripildo mane kažko nuostabaus.
Provincija – labai kvailas stereotipas, kurio reikėtų atsikratyti. Ji egzistuoja tik viduje: jei pasiduosi šiam jausmui, net kosmopolitiškame mieste būsi tamsus ir skurdus žmogus.
Pradėjau rašyti, kai tik išmokau raides. Filologija? Visada tikėjau, jog nereikia mokytis, jei nori rašyti. Paprasčiausiai reikia tai daryti, tik tam būtina svarbi sąlygą: privalai supančią aplinką regėti kaip visumą. Tada įmanoma suskaldyti ją į detales ir išnagrinėti, o jei pradėsi nuo detalių – visumos surasti nepavyks.
– „Tiesa – mano privati nuosavybė“, – mėgsta kartoti tavo herojus. Kiek romane istorinės tiesos ir kiek išmonės?
– Romano personažai ir įvykiai yra vien mano kūrybos pasekmė. Tačiau narkotikų platinimo būdai, juos vartojant sukeliamos nuotaikos, mintys, haliucinacijos turi maždaug devyniasdešimt devynis procentus tiesos.
Gaujų hierarchija, pasiskirstymas, veikla, linksmybės, grobimas, reketas – taip pat netoli šimto procentų žymos.
Pinigų plovimo ir korupcijos schemos – arčiau šimto nei devyniasdešimt devynių.
– Kodėl „Kūnai ir kristalai“?
– Tiek kūnai, tiek kristalai yra kapitalistinio vartojimo prekės ir pirkiniai. Ir už vieną, ir už kitą Lietuvoje nereikia mokėti mokesčių, nes jų pardavimas ir įsigijimas yra draudžiamas šalies Baudžiamojo kodekso straipsniais. Juokauju.
Kūnai – tai merginos, konkurentai, lavonai, įkaitai, prostitutės, šliundros, net politikai ar elgetos. Kristalai – bet koks susintetintas narkotikas (kristalų formos cheminis junginys), sukeliantis psichodelinių vizijų ir kitų pojūčių.
– Ar bus pratęstas šis romanas? Pavyzdžiui, Vidmantas galėtų emigruoti į Londoną ir ten tęsti savo kriminalinę ir egzistencinę epopėją...
– Galvoje sukasi štai toks variantas. Vidmantas paperka kelis garsius šalies vyrus, padeda jiems tapti visų gerbiamais politikais, o mainais už paramą visuomenės išrinktieji išleidžia kelis jam palankius įstatymus: uždraudžia abortus, įteisina Bažnyčią kaip vienintelę dorovės ir šeimos vertybių sergėtoją, kurią kiekvienas pilietis turi aplankyti bent kartą per dieną ir už apsilankymą sumokėti dešimt litų (dvidešimt procentų patenka į valstybės iždą, pensininkams – vieno lito nuolaida).
Taip pat uždraudžiami žodžiai „seksas“, „gėjus“, „lesbietė“, „Gazmanovas“, „onanizmas“, „kiaušidės“, „sperma“, „tarpkojis“ ir dar koks šimtas panašios srities žodžių.
Tada Vidma nuperka didžiulį plotą žemės kaimyninėje Gudijoje ir ten įkuria kažką panašaus į amerikiečių „Green Zone“ Bagdado centre. Toje zonoje veikia abortų klinikos, pornografijos studijos, oranžinių žibintų kvartalas, keiksmų karuselės.
Į ją gali patekti kiekvienas mūsų šalies pilietis, įsigijęs Vidmanto banko kreditinę kortelę...
