Teatro meno vadovas Audronis Liuga, pakvietęs juos bendradarbiauti įgyvendinant jų kūrybinį sumanymą, sako: „Niekas nesuartino lietuvių, latvių ir estų taip, kaip kovos dėl nepriklausomybės. Jos įkūnijo kartu išgyventą tragediją ir laisvės euforiją. Šis išgyvenimas suformavo bendrinį romantinį praėjusio laiko suvokimą ir vertinimą. Ar galime šiandien ieškoti kitokio, individualaus santykio su netolima savo istorija? Ką apie ją žinome ir ko nežinome? Ir ką iš ano laiko atsinešame į dabartį? Šiuos klausimus pateikia ir atsakymų į juos ieško tie, kurie anuomet buvo dar vaikai. Tai daryti juos skatina noras sužinoti tiesą apie praėjusį laiką. Mene tiesa visada subjektyvi ir gali provokuoti įvairias nuomones. Svarbiausia, kad jos ieškojimas būtų nuoširdus, telktų pačius menininkus ir skatintų žiūrovus mąstyti. Manau, šiandien mūsų teatrui to labai reikia. Todėl reikia ir „Barikadų“.
Pagrindinis „Barikadų“ autorius dominantis klausimas – požiūris į istorinę praeitį. Jaunųjų kūrėjų kartai artimiausias jų šalių „aukso amžius“ – Atgimimo laikotarpis. Daugeliui šis laikas asocijuojasi su nepaprasta tautų vienybe, bet kur ji šiandien?
Baltijos šalims būdinga idealizuoti savo praeitį, nesvarbu, ar tai tarpukaris, ar pagonybės laikai. Tad nenuostabu, kad šiame kontekste šiandiena neatrodo tokia patraukli, kad nepatikliai žiūrime vienas į kitą. Jaunieji kūrėjai spektaklyje tiria savo pačių patirtį ir požiūrį į vaikystėje išgyventus istorinius įvykius, mėgina atsakyti į klausimą, kokia istorija yra naudingesnė tautų raidai: idealizuota legenda ar nenušlifuoti faktai, kaip rasti vidurį tarp šių kraštutinumų.
Spektaklio „Barikados“ režisierius V.Sylis (g. 1985) 2010 m. baigė teatro režisūros studijas Latvijos kultūros akademijoje. 2011-aisiais jis jau buvo puikiai pažįstamas gimtosios šalies teatre: įdomus ir itin produktyvus kūrėjas per pastaruosius trejus metus sukūrė kelis spektaklius įvairių Latvijos teatrų scenose.
V.Sylio spektaklių centre – skausmingi ir „nepatogūs“ Latvijos istorijos epizodai, pristatomi stereotipų ir išankstinių nuostatų nesuvaržyta, subtiliai žmogiška ir netikėtu humoru pratrūkstančia teatrine kalba.
V.Sylis sėkmingai dirba ne viename nepriklausomame teatre („Dirty Deal“ teatras, Gertrūdos gatvės teatras), čia nuolat tobulėja ir kaip režisierius, ir kaip atlikėjas, tuo pat metu spėja režisuoti klasikines latvių pjeses bei šiuolaikinės pasaulio dramaturgijos kūrinius Latvijos nacionalinio teatro scenoje.
Režisierius, dramaturgai ir dailininkė kartu su aktoriais spektaklyje „Barikados“ ieškojo savito požiūrio į istoriją ir paskirus jos įvykius.
Dramaturgė G.Dapšytė: „Manau, kad mūsų kartai atėjo laikas žengti žingsnį ir imti kalbėti apie neliečiamus dalykus. Bendradarbiavimas su kolegomis iš kaimyninės Latvijos padeda atsitraukti ir pamatyti skaudžius istorinius įvykius platesniu žvilgsniu. Norisi su bendraamžiais kalbėtis apie mus palietusius įvykius ir pradėti diskusiją su naująja karta."
Dramaturgas J.Baluodis: „Kurdamas spektaklį klausiau savęs: kodėl mes šiandien apie tai kalbame? Vienas iš atsakymų – kalbu ir turiu apie tai kalbėti, nes tiesiog galiu tą daryti. Turiu puikią galimybę sukurti savo požiūrį į visa tai, kitaip sakant – į laisvę. Ir manau, kad būtent dėl laisvės tuo metu žmonės kovojo. Ir kol galėsime dalyvauti kuriant istoriją, kuri vadinasi Lietuva, Latvija ar kokiu nors kitu vardu, tol laisvė gyvuos."
Režisierius V.Sylis: „Tai spektaklis apie barikadas, apie laiką, kai žmonės jautėsi vieningi. Jis kuriamas dabar, kai tos vienybės visiškai nebeliko. Visi turime savo gyvenimus, asmeninius tikslus, kurių norime pasiekti. Todėl manau, kad dabar ypač svarbu permąstyti tą laiką ir tai, ko mes visi norėjome savo šalims. Kuriant spektaklį buvo labai įdomu sugretinti mūsų ir barikadų laiką. Ir tai tapo pagrindiniu spektaklio siužetu – koks 1991 metų sausio 13-osios įvykių poveikis šiuolaikiniam mūsų gyvenimui, mūsų protams bei širdims."
Dailininkė I.Kaulinia: „Mane ypač domina vienas aspektas – istorinių įvykių, tokių kaip Sausio 13-osios barikados Vilniuje, pavertimas ikonomis. Ar turime į juos žvelgti kaip į šventus simbolius, su kuriais galėtume susitapatinti kaip tauta su skausminga praeitimi, ar turime suvokti, kad egzistuoja skirtingi požiūriai į visa tai, ir su šituo susitaikyti. Manau, turime surizikuoti ir pamėginti įvertinti savo istoriją ne vien iš emocinės pusės."
Spektaklyje vaidina aštuoni aktoriai: Tadas Grynas, Elzė Gudavičiūtė, Martynas Nedzinskas, Marius Repšys, Vainius Sodeika, Ainis Storpirštis, Monika Vaičiulytė, Toma Vaškevičiūtė.
Aktorius T.Grynas: „Šis spektaklis įdomus ne tik dėl to, kad kalbame apie Lietuvai svarbius įvykius, bet ir pačiu savo procesu. Dar niekada neteko dalyvauti pastatyme, kurio pjesė būtų kuriama tik darbo procese. Tai primena 1991-ųjų sausį, kai niekas nežinojo ir nenutuokė, kuo viskas baigsis, ar bus iškovota nepriklausomybė, ar ne. Mane žavi tų laikų žmonių naivumas, vienybė ir pasiaukojimas kovoje dėl laisvės. Manau, spektaklis atsirado pačiu laiku. Jis turėtų priminti, ko žmonės siekė prieš 23 metus ir ką dabar galima padaryti, kad tie siekiai būtų įgyvendinti."
Aktorė E.Gudavičiūtė: „Mano kartos žmonėms Sausio 13-oji – tai prieš 23 metus garbingai išlaikyto mūsų tėvų ir senelių pilietiškumo egzaminas. Mes, dabartinė karta, nepamiršime tragiškos žmonių aukos, įrodžiusios visam pasauliui, kad Lietuva – tai nepaprastos istorijos, nepaprastų žmonių, nepaprastų dvasinių vertybių šalis. Kad Lietuva – tai laisva ir nepriklausoma valstybė."
Aktorius M.Nedzinskas: „Kas yra tauta? Kokia jos, kaip idėjos, reikšmė šiandieniniam žmogui – man? Laisvė, nepriklausomybė, patriotiškumas, tėvynė tampa tik terminais, kai atsigręži į save ir bandai suvokti savo poziciją. Pasirodo, kad viskas yra kur kas sudėtingiau, nei manei iki šiol, ir tik atvira akistata su savimi leis bent jau priartėti prie atsakymų, kurie nebūtinai bus malonūs."
Aktorius M.Repšys: „Man „Barikados“ yra dar vienas socialinės ir politinės tematikos spektaklis. Bet džiaugiuosi, kad jame galiu kalbėti apie tai, ką noriu, – apie žmonių lygybę. Taip pat patinka darbas su Valteriu. Labai nenoriu jo nuvilti."
Aktorius V.Sodeika: „Šiame spektaklyje mane įkvepia bendrumo jausmas. Lygiai kaip 1991-ųjų sausį, kai kovos dėl nepriklausomybę didvyriais tapo ne vienas ar kitas individas, o bendra jėga. Taip ir šiame spektaklyje pagrindinis vaidmuo paskirtas ne „man“, „jam“ ar „jai“, o mums visiems. Manau, statyti monospektaklį šia tema būtų neįmanoma."
Aktorius A.Storpirštis: „Sausio 13-osios įvykiai buvo gražiausia giesmė-sutartinė, kurią man teko girdėti per visą savo gyvenimą. Ir tai nėra tiktai istorija, kurią noriu pažinti. Aš noriu ne paklausyti tos giesmės, o sugiedoti ją kitiems – ateinantiems. Tai tapo mano siekiu, kurį noriu įgyvendinti kaip suaugęs ir sąmoningas žmogus."
Aktorė M.Vaičiulytė: „Kalbėti apie Lietuvą, laisvę, nepriklausomybę nelengva. Visur ieškau tolerancijos, geranoriškumo. Nesu akla, kurčia – suvokiu, kad gyvename pasaulyje, kuriame pilna ironijos, sukčiavimo, smerkimo. Bet kol galiu rinktis individualią, asmeninę, vidinę laisvę, renkuosi ją tokią, kuri smurtui, diskriminacijai sako „ne“. Gal dvidešimt devynerių metų žmogui tai naivu, bet turbūt tai – didžiausia dovana, kurią turiu. Tai mano laisvė, kurią nešiojuosi viduje. Taip mąsčiau būdama penkiolikos, dvidešimt, dvidešimt penkerių, ir kol galėsiu taip mąstyti, tol turbūt būsiu laisva."
Aktorė T.Vaškevičiūtė: „Kai vartau dokumentinę medžiagą apie šiuos įvykius, man labai gražu, kad žmonės turėjo savybių, kurios tam tikra prasme šiandien atrodo prarastos ar užgožtos. Nežinojimas, kuo visa tai baigsis, vertė žmones reaguoti labai instinktyviai, galbūt neracionaliai, ir tai labai apnuogino žmonių prigimtį, skatino vertinti gyvybę, laisvę, artimą. Tas metas buvo išskirtinis mūsų tautai, nes mus supurtė, išsklaidė nuolankumą, rutiną. Sukrėtimai tiek asmeninėje, tiek globalioje erdvėje yra didžiausias postūmis ką nors keisti, veikti, todėl jie ne vien skaudūs, bet ir vertingi. Ar pakankamai vertiname tai ką turime – laisvę? Nežinau. Nežinau, kas istorijoje tampa tiesa, o kas melu."
