V.Damaševičius yra surengęs parodą apie Vilniaus genofondą – 2012 metais Rotušėje buvo sukabinęs 140 eksponatų, dabar toliau renka medžiagą knygai.
Kūrėjas negali atsigėrėti tuo, ką mato, vadina stebuklu pageltusius, byrančius, kadaise ranka rašytus dokumentus, kurie rodo, kas prieš šimtmetį gyveno Vilniaus krašte – nuo žydų iki čigonų.
Tas nuotraukas ir dokumentus V.Damaševičius pirmą kartą pamatė, kai ieškojo atvaizdo filmui „Draugas. Vieno Czeslawo Miloszo eilėraščio istorija“. Tai buvo trečias V.Damaševičiaus filmas, susijęs su Nobelio premijos laureatu Cz.Miloszu, su kuriuo lietuvis spėjo pabendrauti ir Krokuvoje, ir Vilniuje.
– Nuo ko prasidėjo jūsų pažintis su Cz.Miloszu? – paklausiau V.Damaševičiaus.
– Sulaukiau pasiūlymo susukti filmą apie gerus lietuvių ir lenkų santykius pokario metu. Mano laikas, mano tema, jau buvau kūręs filmą apie Armiją Krajovą.
Žinojau, kad tų gerų santykių buvo vienas epizodas – mūšis prie Valkininkų. Pradėjau krapštytis, rinkti medžiagą. Bet nesukursi filmo vien iš dokumentų. Reikia žmogaus.
Susitariau su istoriku Alfredu Bumblausku, kad pakalbės. O iš lenkų pusės? Reikia svaraus žodžio. Kaip tik išėjo Cz.Miloszo knyga apie praėjusio amžiaus 3-iąjį dešimtmetį. Tačiau kaip pasiekti Cz.Miloszą? Nieko geresnio nesugalvojau, kaip į jį kreiptis tiesiai.
Tuo metu mes su Juozu Matoniu bendradarbiavome su viena televizija. Faksu nusiunčiau Cz.Miloszui laišką, paaiškinau filmo idėją ir pasirašiau tik pavarde: Damaševičius. Mes iš vieno krašto. Gal tai padės?
Po savaitės mergaitės iš televizijos pranešė, kad atėjo faksograma nuo Cz.Miloszo. Poetas pakvietė į Krokuvą, patarė palaikyti ryšį per savo sekretorę Agnieszką Kosinską, literatūros istorikę.
Įsėdome su J.Matoniu į traukinį, prieš tai nupirkę lauktuvių: poetui – „Trejų devynerių“ butelį, jo žmonai Carol – saldainių, sekretorei Agnieszkai – juodos duonos kepalą.
Cz.Miloszas išklausė mano aiškinimo, apie ką filmas, ir pasakė: nebuvo gerų santykių.
Ką aš ir žinojau! Priminiau Valkininkus. Smulkmena, sako, nėra apie ką kalbėti. Ir atsisakė filmuotis.
Man kilo panika, ašaros akyse. O Carol ir sako: „Czeslawai, jie iš taip toli pas tave atvažiavo...“ Jis pasėdėjo kelias minutes, pagalvojo, ką galėtų mūsų tema pakalbėti, ir mes pradėjome filmuoti.
Tai buvo 2000-ųjų filmas „Dar rašoma istorija“.
– Tuo jūsų pažintis nesibaigė. Legenda ar tikrovė, kad esate su Cz.Miloszu kėlęs taurę telefonu? Ar tai buvo kito filmo epizodas?
– Po ano vizito esu buvęs pas Cz.Miloszą gal keturis kartus: nuvežiau tą filmą, nuotraukas, po to dar filmavome „Czeslawo Miloszo Vilnių“.
Bendravome ir su A.Kosinska. Buvau pakvietęs ją į Vilnių, aprodžiau Cz.Miloszo vietas, o ji kasdien skambindavo profesoriui ir pasakodavo: „Mes su Vytautu dabar ten ir ten.“
Nuėjome į „Literatų svetainę“ – 2002 metais tame Gedimino prospekto kampe dar veikė kavinė. Užsisakėme po taurelę, ir vėl Agnieszka skambino į Krokuvą: „Profesoriau, o kurioje kavinėje jūs mėgdavote pasėdėti su draugais?“
Cz.Miloszas atsakė maždaug taip: „Tiksliai negaliu jums pasakyti, bet pro tos kavinės langus matydavome Katedrą.“ Perėmiau telefoną ir pasakiau: „Mes dabar kaip tik sėdime ten ir geriame į jūsų sveikatą.“ Cz.Miloszas: „Palauk, palauk!“ Jam Krokuvoje įpylė ir jis išgėrė su mumis, sėdinčiais Vilniuje. Agnieszka neleis sumeluoti!
– A.Kosinska po Cz.Miloszo mirties išleido jo poezijos rinktinę „Paskutiniai eilėraščiai“. Trečiasis jūsų filmas „Draugas. Vieno Cz.Miloszo eilėraščio istorija“, susijęs su poetu, turbūt sukurtas ne be to rinkinio įtakos?
– Mūsų su J.Matoniu nufilmuotoje medžiagoje buvo kelios Cz.Miloszo frazės apie Praną Ancevičių, teisės studentą, žurnalistą, su kuriuo jie kartu gyveno bendrabutyje ir vėliau bendravo.
Daugiau ir nepaklausinėjome, nes, atrodė, gyvenimas ilgas ir dar bus laiko. Nors Cz.Miloszas, tuomet devyniasdešimtmetis, galėdavo kalbėtis maždaug pusvalandį. Sugrįždavau švytėdamas.
Taip jau susiklostė, kad tik tiek ir liko nufilmuota apie P.Ancevičių – keli Cz.Miloszo sakiniai. O rinktinėje „Paskutiniai eilėraščiai“ vienas eilėraštis „Vilniuje žydi alyvos“ skirtas P.Ancevičiui. Ir susukau trumpą filmą iš to, ką Cz.Miloszas yra sakęs ir rašęs knygose, laiškuose apie savo draugą lietuvį.
Žiūrovams parodys tris filmus
V.Damaševičiaus jubiliejinis kūrybos vakaras Kinematografininkų sąjungoje rengiamas vasario 11 d. 18 val.
Programoje numatyti trys dokumentiniai filmai: „Leidimas į vasarą“ (1983 metų juosta apie Čiobiškio specialiosios mokyklos auklėtinių likimus), „Liūdnoji Venecija“ (1990 m. juosta apie archajišką abiejuose Minijos upės krantuose išsidėsčiusį Minijos kaimą, paskutinius to krašto lietuvininkus) ir „Draugas. Vieno Cz.Miloszo eilėraščio istorija“ (šį 2011 metų filmą įkvėpė Cz.Miloszo prisiminimai apie jaunystės metų Vilniuje bičiulį P.Ancevičių).
