Apie inspiracijas, jaunystę ir kitus naujos operos pastatymui svarbius dalykus kalbamės su režisieriumi G.Varnu.
- Apie ką yra opera „Kornetas“?
- Apie likimą. Apie meilę ir mirtį. Apie labai jauno žmogaus atėjimą į suaugusiųjų pasaulį su visomis savo baimėmis ir kompleksais, erotinėmis svajonėmis, nostalgija ir ilgesiu. Herojus patiria vieną meilės naktį ir ta meilės naktis jį nužudo. Apie labai jauno žmogaus žingsnį į gyvenimą. Tai opera apie iniciaciją – berniukas tampa vyru, ir tai jam kainuoja gyvybę. Juk jam tik aštuoniolika – tai labai svarbu.
Tačiau siužetas, kurį paprastai visi bando atsekti, čia nėra svarbiausias. Nuotaikų kaita, poetinės impresijos susipina į audinį – savotišką didžiulį išplėstą dviejų valandų eilėraštį su muzika, kuri yra šio didžiulio eilėraščio kraujas.
- Dauguma atlikėjų taip pat jauni?
- Dauguma jauni, ir tai tiesiog tobula. Tai opera apie jaunystę jauniems žmonėms, net jeigu jie pirmą kartą išgirs apie M.R.Rilkę. Opera pagrįsta jaunystės virpesiais, jaunystei būdingu jautrumu, paauglišku liūdesiu. O kartu ji labai filosofinė, egzistencialistinė: čia svarbūs kontrastai – Johanno Wolfgango Goethe's „Liebe und Tod“, senio ir berniukų, dailininko Oskaro Kokoschkos berniukų su aštriais peiliukais motyvai ir pan. Jauni solistai visa tai puikiai įkūnija; kita vertus, jiems lengviau įsigyventi į modernios muzikos melodiką, jie neturi išankstinio požiūrio į ją.
- O ką jūs manote apie šiuolaikinę operą?
- Nesu šiuolaikinio meno, sykiu ir šiuolaikinės muzikos „fanas“, kartais tą atvirai sakau. Bet, sąžiningai pagalvojus, tai ne visiška tiesa. Tarkime, Philipo Glasso operos man yra tam tikra magija. O juk tai visiškai ši diena! Vadinasi, priklauso ne nuo to, ar opera šiandieninė, romantinė ar barokinė, bet nuo jos kokybės, gylio, nuo konkretaus atvejo. Mėgstu kai kurias kamerines Michaelo Nymano operas, patinka Arnoldo Schönbergo „Mėnulio Pjero“ (nors tai ne opera, o muzikinis teatras). Taigi neturiu vienos nuomonės apie šiuolaikinę operą, bet ir nesu visai su šiuolaikine muzika susipykęs.
- Kompozitorė O.Narbutaitė labai norėjo, kad „Kornetą“ statytumėte jūs. Kaip vyksta darbas, kai greta – autorė? Juk statant klasikines operas prieš šimtą ar daugiau metų gyvenęs autorius nei pataria, nei trukdo...
- Dirbti daug lengviau. Sunkiau buvo iš pradžių, kol nebuvo gyvo muzikos skambėjimo, bent jau juodraštuko su orkestru. Pati Onutė gal tris dienas grojo, dainavo, komentavo – vyko tokia „akcija-instaliacija“: kai ką supratau, kai ko nelabai. Nors libretą turėjau seniai. Paskui koncertmeisterė Olga Taškinaitė grojo, bet turiu pasakyti, kad tas fortepijoninis perdirbinys – klavyras – sunkiai atspindi operą. Nes kai išgirdau orkestro atlikimą, man plaukai pasišiaušė nuo spalvų gausos. Ir tai buvo labai geras impulsas.
Tai man dar kartą parodė, kad operos pradžia – muzika, ne libretas. Kas iš to, kad libretą turėjau metus ar dvejus, bet tai, kaip muzika tą libretą valdo, manau, ir yra tikrasis operos kraujas. Nepasakyčiau, kad libretas labai aiškus ir visiems bus lengvai suprantamas, nes jo sandara visiškai poetinė. Ne tik todėl, kad autorė ėmė tekstus ir iš R.M.Rilke „Korneto“, ir iš jo eilėraščių, ir iš Jacques'o Prévert'o, Georgo Traklio, Charles'io Baudelaire'o, šiek tiek J.W.Goethe's, iš O.Kokoschkos „Sapnuojančių berniukų“. Kitaip sakant, tai savotiškas poetinis koliažas. Netgi pati to koliažo sandara, jo montažas yra poetinis.
Suprantu, kodėl kompozitorė pasiūlė man – esu kai ką panašaus daręs. Pavyzdžiui, spektakliai pagal García Lorcą („Jei praeitų penkeri metai“, dvi „Publikos“, „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“. – B. B.) yra gryna poezija. Ji turi būti suvaidinta jokiu būdu „nesuprozinant“, ten turi tvyroti poezijos saldumas ar kartumas... Turbūt todėl man tai nesvetima. Ko negalėčiau, tai statyti veristinės dramos ar operos su visa ta buitele ir pan. Prisiminęs Claudio Monteverdi madrigalus (2008 m. režisuotas madrigalines operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“. – B. B.), irgi supratau, kad ten stačiau du eilėraščius – vieną apie meilę, kitą apie mirtį, senatvę... Tai buvo dviejų eilėraščių spektaklis. O kodėl pakvietė, klauskite Onutės...
- Paprastai operą statančio režisierius klausiama apie koncepciją. Partitūroje yra nemažai kompozitorės nuorodų, bet vis tiek turbūt reikėjo išgryninti savo požiūrį?
- Koncepcija kilo iš vieno libreto epizodo – XI a. kinų dailininko Song Di pateikto tapybos recepto. Jis moko: pasirinkite sieną, uždenkite ją drobe (šiuo atveju – balto šilko skiaute) ir žiūrėkite rytą ir vakarą tol, kol pradėsite ką nors įsivaizduoti – augalus, medžius, judančias, skraidančias figūras. O tada galėsite savo teptuką atiduoti fantazijai. Rezultatas priklausys jau ne nuo jūsų, o nuo dangaus.
Iš esmės šis tapybos receptas ir sukūrė sprendimą, kuris toliau valdo viską. Taigi čia nebus jokios realybės imitacijos, nevaizduosime realių dalykų – kariuomenės, smuklės ar pilies. Tai labiau fantazijos žaismas. Scenografijos elementai, veikėjų judesiai, veiksmai greičiau sąlyginiai nei realistiški, juolab kad operoje labai daug vizijų, sapnų. Aišku, siužetą tie sapnai stabdo. Bet visą pirmąjį veiksmą jie svarbesni už realybę. Realiai personažai tik joja – joja ir svajoja, joja ir sapnuoja, tad ir regime jų svajones, sapnus. Taip sukuriama poetinė atmosfera su įvairiomis gana žinomomis citatomis – vaizdinėmis ir mizanscenų, kaip ir muzikoje Onutė vartoja citatas.
- Spektaklis rebusas?
- Gal ne. Bet tai jau kritikų reikalas (juokiasi), ką jie iššifruos. Na, pavyzdžiui, yra toks Mirties Fleitos personažas – scenoje kartkarčiais grojantis fleitininkas. Vienoje scenoje Kornetas miega, fleita groja virš jo, ir Kornetas ima sekti paskui tą melodiją, paskui fleitą. Kur mes tai matėme?
- Pasakoje?
- „Spragtuke“! Kas išveda visas peles? Fleita! Yra vaizdinė nuoroda į „Skrajojantį olandą“, kitų užuominų. Gal tai postmodernizmas? Žodžiu, man labai patiko tas kinų tapybos receptas, nesvarbu, kad jis tarsi ir nesusijęs su siužetu: jį, kaip savotišką operos įžangą, rečituoja kvartetas.
- Spektaklio kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, choreografė Elita Bukovska – ištikimi jūsų bendražygiai. O kodėl pakvietėte scenografę Medilę Šiaulytytę?
- Nes ji yra scenografė tapytoja, mėgstanti tapyti scenovaizdį, mėgstanti tikrą veiksmą. Ji ne scenografė instaliacijų kūrėja, bet kaip tik scenografė vizualistė, tapytoja.
- Kaip manote, kas bus šios operos publika?
- Tiesiog teatro publika. Gal net labiau dramos teatro ir ne tiek specifinė operos publika, bet, manau, ir ne ŠMC lankytojai. Nors „Kornetas“ – visiškai šios dienos opera, ją parašė dabar kurianti autorė, tačiau joje nėra brutalumo estetikos, kartais šiuolaikiniame mene vyraujančio chamizmo. Ji labai poetiška, labai lyriška, švelni. Gal „Kornetas“ galėtų būti artimas ir dramos teatro lankytojams, kurie eina į rimtus spektaklius, į tragedijas, kurie ieško gilesnio teatro, aukštojo meno? Tik bijau, kad klasikiniai melomanai, kurie yra konservatyviausi, operos nesupras. Nors niekad negali žinoti... Juk nostalgiška, lyriška „Korneto“ tėkmė, mano supratimu, turėtų būti priimtina daugeliui.
Taip pat ir jos pastatymas visiškai nemadingas, ne pagrindinės operų pastatymų srovės. Jis eina prieš srovę. Dabar statant klasiką geras tonas yra artinti kūrinį prie mūsų dienų, atkelti bent į XX a. pradžią...
- Kaip jūs darėte „Rigolete“...
- Na, taip! Juk aš irgi negalėčiau statyti naftalino – „Rigoleto“ XVI amžiuje. Nebent tai būtų itin brangus pastatymas su autentikos kvapu. Bet kas iš to? Net ir tie barokiniai kostiumai C.Monteverdi lėlių operoje yra šiuolaikinės interpretacijos ženklas.
Man nepatinka ir kiti kraštutinumai, vadinamoji vokiečių tendencija. Antai mačiau „Kaukių baliaus“ pirmojo veiksmo choro sceną tualete... Kam? Vien tam, kad šokiruotum? Tai pigu. Bet pritariu, kad operą reikia artinti prie žiūrovo. Paradoksas: Giuseppe Verdi norisi artinti, o štai R.M.Rilke siužeto niekaip nešiuolaikiname.
„Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“, parašyta XX a. pradžioje, 1907 m., secesijos epochoje, yra apie 1664 metais – baroko laikais – vykusį karo žygį, kuriame žuvo kornetas Kristupas von Rilke iš Langenau. Tad operoje yra du laikai – XX a. pradžia ir XVII a. vidurys, ir mums jie abu svarbūs. Niekaip operos nešiuolaikiname. Mes nemadingi.
Tai bus labiau belaikis pastatymas, kaip ir poezija, nors su anų laikų konkretybėmis.
