Galima pamanyti: kas nors iš kultūros valdžios pagaliau suprato, kad laikas prisiminti ir priminti garbingą Lietuvos kino laikotarpį nuo pat jo pradžios, nuo pirmųjų profesionalų. Todėl užsakė, parėmė ir išleido albumą, kuriame matyti meistrai ir pameistriai – visa, kas susiję su dabar jau sunaikinta Lietuvos kino studija ir jos kūrėjais.
Nesuklyskime. Šio albumo valdžia, autorius ir sudarytojas – vienas žmogus. Tai - nenuilstantis dokumentininkas 72 metų Algirdas Tarvydas. Jis atėjo dirbti į kino studiją 1966 metais ir iškart ne tik filmavo, bet ir fotografavo.
Kartu su kino šviesuliais
A.Tarvydas pasakojo, kad dirbti eidavo apsikabinėjęs fotografavimo ir filmavimo aparatūra: ant kaklo – fotoaparatas, rankose – kino kamera, ant vieno peties – krepšys su fotoobjektyvais, ant kito – kino kameros akumuliatorius.
Tai kino kronikos operatorius. Vienas pirmųjų A.Tarvydo nufilmuotų siužetų – Lietuvos kinematografininkų suvažiavimas, 1966-aisiais vykęs tuomečiame sostinės „Vilniaus“ kino teatre. Dabar tai „Benetton“ parduotuvė Gedimino prospekte.
Pirmuosius lietuviško kino veidus A.Tarvydas ir nufotografavo tame suvažiavime. Kas yra kas, jis orientavosi puikiai. Juk tai buvo laikas, kai vienas po kito į ekranus ėjo filmai, šiandien laikomi lietuvių kino auksine klasika: Arūno Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“, Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, Raimondo Vabalo „Laiptai į dangų“. Jaunas operatorius atsidūrė tarp kino šviesulių ir niekas jam netrukdė juos įamžinti.
Siužetai apie kino kroniką
Iš A.Tarvydo galima išgirsti linksmai skambančių istorijų apie sovietinės kino kronikos filmavimus. Juk buvo laikas, kai Lietuvos kino studijoje dirbo daugiausia tie Sovietų Sąjungos kinematografininkai, kurie nepritapo kitose studijose. Savų profesionalų pokario Lietuvos kinas dar neturėjo.
Tuo laiku kino žurnalai buvo filmuojami iš lėto: vienam siužetui – visa savaitė, o siužetas – vos kelios ekrano minutės. Atvyksta, tarkime, kino komanda filmuoti melžėjos į kolūkį – ir gyvena ten. Per tą savaitę ferma išvaloma ir net paremontuojama, karvės nuprausiamos, melžėja aprengiama švariu baltu chalatu. Juk filmavimas! Šventė! Garbė! Be to, ir ideologija reikalavo kine rodyti, kad sovietiniame kaime tik švara ir tvarka, melžėjos ir karvės patenkintos.
Kiekvienam tokios kino kronikos kadrui buvo statomas atskiras apšvietimas: vienas – karvei, kitas – melžėjai, dar kitas – fermos bendram planui. To reikėjo, aiškino A.Tarvydas, ir dėl to, kad kino juosta būdavusi nejautri.
Ilgainiui filmavimo technika tobulėjo, filmavimai paprastėjo ir trumpėjo. A.Tarvydui yra tekę nufilmuoti kelis kino žurnalo siužetus per porą valandų. Nes toks buvęs žurnalo redaktorės nurodymas: kol ji gersianti kavą su kolūkio pirmininko žmona, kad būtų nufilmuota.
Dirbdamas kino žurnalams A.Tarvydas sugebėjo ir pats įsiamžinti nuotraukoje. Kažkuriame kolūkyje rado vaikų žaidimų aikštelę, o joje – stovas su krepšinio lanku. Kaip tik jo ūgio. Operatorius įsitvėrė lanko, o savo fotoaparatą įdavė kažkam iš lydėjusių asmenų. Tai vienintelė „Lietuviškų kino veidų“ albumo nuotrauka, kurios autorystė anoniminė.
Visi lygūs ir svarbūs
A.Tarvydas fotografavo kino studijoje, filmavimo aikštelėse, kino šventėse. Jo fotoarchyvas – neišsenkamas iliustracijų lobynas renkantiems lietuvių kino istoriją. Čia galima rasti ir susimąsčiusį, uždarą aplinkai režisierių V.Žalakevičių, ir operatorių Algimantą Mockų su „aureole“ – iš tiesų tai kino kameros dalis, laikanti filmavimo juostą.
Dramatiška režisieriaus Marijono Giedrio portreto istorija. A.Tarvydas tąkart fotografavo Kinematografininkų sąjungoje, kur vyko susitikimas su JAV lietuvių aktore Rūta Lee-Kilmonyte, nepaprastai ekspresyvia asmenybe. Tvyrojo linksmas šurmulys, į kurį nereagavo tik vienas žmogus – M.Giedrys. A.Tarvydas pastebėjo tai ir įamžino. Po to sunerimo, kas atsitiko M.Giedriui, kad jo būsena taip nesutampa su visuotine linksmybe. Priėjo, pakalbino, po to iškvietė greitąją pagalbą.
Savo sudaryto albumo nuotraukas A.Tarvydas papildė enciklopedinio trumpumo užrašais apie kiekvieną kino menininką ir kino proceso dalyvį. Albumo autoriui visi lygūs ir vienodai svarbūs.
Kalbant apie kiną paprastai išryškinami pagrindiniai jo autoriai – režisierius, aktoriai, operatorius. A.Tarvydo albume jų yra, bet jie nevyrauja. Čia visos profesijos: ir garso operatoriai, ir mažai kam bežinomi dokumentininkai, ir niekada nematyti administratoriai, redaktoriai, keli kino kritikai, o finale – grupėmis išsirikiavę kino studijos gamybiniai cechai.
Ir visi – buvę kino didieji, buvę kino nematomieji – grimzta užmarštin, o albume jie įamžinti ir nebyliai laukia, kada kas imsis parašyti išsamią Lietuvos kino istoriją.
