Z.Levickis: Kautynių tradicija labai sena. Muzikinių kautynių – taip pat. Pasak istorijos šaltinių, XVIII ir XIX amžiuose, susitikus dviem muzikos virtuozams, būdavo rengiamos dvikovos, susirėmimai, contestos. Tai trukdavo ne vieną dieną. Koncertuodavo vienas muzikas, vėliau – kitas, atlikėjai taip pat lipdavo į sceną groti kartu. Tų laikų "žiniasklaidoje", žinoma, buvo aprašoma, kuris jų pasirodė geriau – taip rašantieji formuodavo visuomenės nuomonę. Galiausiai būdavo nusprendžiama, kuris vertas nugalėtojo vardo, o pralaimėjęs, deja, turėdavo apleisti miestą.
A.Globys: Gitara ir smuikas – skirtingi instrumentai, tačiau abu jie gali savitai atskleisti repertuaro, technines, stilistines galimybes. Norime kuo geriau perteikti savą grojimo patirtį.
– Abu esate skirtingų muzikos stilių atstovai. Ar tai reiškia, kad scenoje kausis ne tik instrumentų tembrai, bet ir skirtingi muzikos stiliai?
Z.Levickis: Taip, ir tai labai įdomi patirtis. Pasitelksiu palyginimui boksą. Ringe turi kautis vienai svorio kategorijai priklausantys boksininkai. Per savo dvikovą nesistengiame visko suvienodinti, pamatuoti - mėginame kiekvienas atskleisti instrumentą būtent jam būdingu stiliumi, mums įprasta atlikimo maniera. Aš esu klasikinės muzikos atstovas, o Aurelijus atėjo iš roko muzikos ir daugelį metų tobulina ispaniškojo flamenko stilių. Su griežtesne klasika jis susidūrė studijuodamas, dėl to ir šiandien kartais į repertuarą įtraukia vieną kitą klasikinės muzikos kūrinį.
Aš nesu toks stiprus flamenko stiliaus specialistas, tačiau man nesvetima improvizacija – augau improvizacija ir džiazu dvelkiančioje aplinkoje. Tai tarsi išlygina mūsų svorio kategorijas ir suteikia progą galynėtis.
A.Globys: Likimas taip viską sudėliojo, kad su Zbignevu mokėmės skirtingų stilių muzikos. Tačiau kalbant apie skirtingus stilius galima kelti klausimą: ar įmanoma nuspręsti, kuri spalva gražesnė? Juk vienam viena, kitam – visai kita. Dėl skonio nesiginčijama. O improvizuojame mes abu. Nors Zbignevas atstovauja aristokratiškajai klasikos pusei, o aš esu šiek tiek toliau nuo klasikinės muzikos, mūsų tikslas bendras –suteikti kūriniams improvizacijos, kad jie suskambėtų naujai ir netikėtai.
– Ar nebijote, kad originalūs kūriniai gali dėl to nukentėti? Juk klausytojai girdės Wolfgango Amadeaus Mozarto, Ludwigo van Beethoveno, Niccolo Paganini kūrybą.
A.Globys: Su Zbignevu bendradarbiaujame nuo 2005 metų, mums pavyksta sutarti. Manau, kad įgyvendinamos bendros idėjos ir susidomėjimas jomis rodo, jog einame teisingu keliu.
Z.Levickis: Stengiamės prie kūrinių prisiliesti labai apgalvotai. Man patinka pasiūlyti klasikinių kūrinių, kuriuos galima „suflamenkinti“. Ypač, mano nuomone, bus pavykęs N.Paganini kaprisas. Mes jį atliksime ir pamainomis, ir kartu. Esame parengę ir garsiąją L.van Beethoveno Mėnesienos sonatą, ir kitų kūrinių, kurių aranžuotes kūrėme drauge.
– Vadinasi, prieš susiremdami scenoje iš pradžių draugiškai tariatės ir kuriate?
Z.Levickis: Taip, mes dažnai ką nors rengiame kartu. Dvikova scenoje išsirutulios iš bendrystės. Tai tikrai nėra vien tik priešpriešų demonstravimas.
A.Globys: Net pavadinčiau šią dvikovą tam tikra dialogo forma...
– Tačiau dvikovoje vis tiek būna nugalėtojas ir nugalėtasis. Kaip manote, kas laimės šį kartą?
Z.Levickis: Sunku pasakyti. Mes ne pirmą kartą stojame į tokią muzikinę kovą. Vieną kartą laimi gitara, kitą kartą – smuikas. Visada būna skirtingai. Klausytojų plojimai atskleidžia, kas tą vakarą nugalėtojas. Tačiau pastebiu, kad vieniems klausytojams priimtinesnis konkretaus atlikėjo grojimas, kitiems – konkretaus instrumento tembras. Būna, kad laimi draugystė. (Šypsosi.)
A.Globys: Vasario 8 d. dvikovoje pateiksime ne vieną muzikinę idėją visiškai naujai. O kaip ji nuskambės scenoje, tegul įvertina klausytojai.
Muzikinė dvikova įsiplieks vasario 8 d., šeštadienį, 18 val. Vilniaus Kongresų rūmų koncertų salėje.
