Bėda, kad net ir tokį filmą kuriant reikėtų išmanyti žanrinio kino subtilybes. Antraip ir vėl tas pat – bandoma užgriebti skaudžiausias šių dienų „aktualijas“, pakalbėti apie „vėžį, pinigus, emigraciją ir santykių vingius“, o finale matai, kad išėjo europudingas.
Tokia mikstūra tinka bendros gamybos produktams, kur įberiamas žiupsnelis erotikos, žiupsnelis egzaltuotų jausmų, žiupsnelis fantastikos ir prisiminimų apie Suomijos karą, kai šią Šiaurės šalį buvo stengiamasi paversti 16-ąja SSRS respublika.
Filmo ritmas buksuoja
„Santos“ pasakojimo centre – jauna ir seksuali lietuvė Inga (neprofesionali aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė), kuri blaškosi po turtingą Europą, lyg ir savo mažamečiam sūnui gera norėdama, bet dėl išskirtinio žavesio susukanti galvą ir britams, ir suomiams.
Šitaip darsyk patvirtinamas stereotipas apie neaiškiais ketinimais besivadovaujančias lietuvaites, plėšrias pinigų, užtat nepaprastai mylinčias savo vaikus.
Ilgojo metražo vaidybiniame kine debiutuojančio rašytojo, scenaristo ir režisieriaus M.Ivaškevičiaus „Santa“ filmuota Lietuvoje, Suomijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Vietovių pasirinkimas logiškai pateisinamas, nors bandant griebtis trijų šiaudų iš karto skęsta pritemptas ir išskaičiuotas siužetas.
Globalus pasaulis herojams labai ne į naudą – jie blaškosi aistrų genami iš vienos šalies, tiksliau, iš vienos lovos į kitą, lėktuvai kyla ir leidžiasi, o filmo ritmas buksuoja.
M.Ivaškevičius puikiai tvarkėsi su trumpojo metražo filmais: „Mano tėvas“ (2007 m.), „Tėve mūsų“ (2010 m.). Bet pusantros valandos papasakoti stilistiškai ir tematiškai ištobulintai istorijai pasirodė per daug.
Pasakojimas konstruojamas vis prilipdant kokį efektingą veiksmo posūkį, nes banali instinktų tenkinimo linija greitai išsisemia, o apie gilesnį tarpusavio santykių atskleidimą niekas iš kūrėjų nesusimąstė.
Kam to reikia, jei apeliuojama į beveidę žiūrovų masę – skaičių, kurį reikia įrašyti ataskaitose ir kuris pamažu tampa vis svarbesniu filmo kokybės rodikliu. O kaip pritraukti tą masę, vėlgi sumaniai apskaičiuojama.
Akcijos atrodo įtartinos
Filmo herojė Inga faktiškai niekada nesiskiria su savo sūnumi Vincu (Ovidijus Petravičius). Jis, kaip ir dera šiuolaikiniam vaikui, turi dvi tėvynes (Lietuvą ir Jungtinę Karalystę), bet nė vieno tėčio.
Tiesa, teorinis tėtis lyg ir yra, bet filme jo nepamatome – jis pasitelkiamas tik kaip dramaturginis elementas, pateisinantis staigų Ingos dingimą. Tuomet berniukas lieka su kitu „tėčiu“, suomiu Jusiu (aktorius Tommi Korpela), kurio pagrindinė gyvenimo veikla – vaidinti Kalėdų Senelį.
Tarp vaiko ir suaugusiojo užsimezga šiokia tokia draugystė – ką darysi, abu tos pačios moters kuriam laikui palikti, tad turi kažkaip suktis. Be to, režisierius nusprendė nokautuoti silpnesnių nervų ir jautresnės širdies žiūroves susargdindamas į angelą panašų vaiką vėžiu.
Čia ir prasideda didžioji viešųjų ryšių akcija. Juk vėžys – baisi liga, apie kurią vien išgirdus stingsta kraujas gyslose. Nereikia čia nei dramaturgijos, nei vaidybos meistriškumo – parodai mielą berniuką nuskusta galva, gulintį lovelėje, ir jau gauni premiją iš visuomenės – esą, matote, ir aš nesu abejingas.
Tačiau tokie siužetai, mano galva, liudija dar didesnį abejingumą manipuliuojant tuo, kas tikrovėje nėra taip romantiška ir pakilu. Kartu su Mamų unija vykdomos akcijos, kai kviečiama aukoti sunkiai sergantiems vaikams, atleiskite, atrodo šiek tiek įtartinai.
Žinoma, reikia padėti atsidūrusiems varge – tai kasdienė mūsų visų pareiga, bet kai kitų skausmu imamas dangstyti kino kūrinio neįgalumas, tai jau panašu į Ostapo Benderio stiliaus aferą.
Vargu ar filmo autorius bent du kartus lankėsi Santariškių onkologinėse klinikose ir matė tuos žmones, prieš kuriuos kaip Dante „Skaistykloje“ veriasi rojus ir pragaras ir kuriems tuo metu svarbiausia ne pinigai, o žmogus, galintis būti šalia.
Pratina apsimetinėti
Dirbtinės ašaros, tiesą sakant, nervina. Jos liudija silikoninius jausmus, bendravimą, kuriame nėra nieko tikra. O mes kažkodėl vis labiau pratinami apsimetinėti. Aukokite, pirkite, vartokite – daugiau iš jūsų nieko nereikia.
Abejojantiems patariu pasižiūrėti dokumentikos meistrų – Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“, Pawelo Lozinskio „Chemiją“ ar Andreo Dreseno vaidybinį filmą „Sustojimas pusiaukelėje“.
Jie su savo artimaisiais perėjo pragarą, laidojo mylimus žmones, tad supranta, kad su salstelėjusiomis dramomis ši tema neturi nieko bendra. Sentimentalios intonacijos atsiranda dėl nežinojimo, bet jos yra melagingos ir tuštokos.
Kita vertus, vilkinant laiką ir dirbtinai gaivinant kosminį-kalėdinį-muzikinį pasakojimą, „Santos“ pabaiga tapo aiški filmui neįpusėjus. O kad nebūtų taip paprasta, pasitelktos net trys finalinės scenos – melodramatiška, fantastinė ir realistinė.
Melodramatiškoje herojai išgyvena mirtį ir skausmą. Fantastinėje vėl pasirodo šiaurės elnias, kuris pasiruošęs išgabenti berniuką anapus, kur šūkauja ir šoka Kalėdų Seneliai.
Realistinė, kai Jusis galų gale lieka vienas ir turbūt bandydamas dar ką nors suprasti ar ieškodamas naujų nuotykių gano akis po nykų ir apytuštį šiaurės krašto paplūdimį.
Kone kiekvienoje filmo scenoje skamba graudžius jausmus sukelianti kanadietės Michelle Gurevich, pasirinkusios Chinawoman pseudonimą, muzika. Muzika, kaip ir elniai, tikrai graži.
Rašo ir stato
40 metų M.Ivaškevičius – prozininkas, dramaturgas, režisierius, Vilniaus universitete studijavęs lietuvių kalbą ir literatūrą.
Išleido novelių rinkinį „Kam vaikų“ (1996 m.), romanus „Istorija nuo debesies“ (1998 m.), „Žali“ (2002 m.). Parašė pjeses „Artimas“ (2002 m.), „Malyš“ (2002 m.), „Madagaskaras“ (2004 m.), „Mistras“ (2010 m.), „Išvarymas“ (2012 m.).
M.Ivaškevičius rašo meninių, dokumentinių filmų scenarijus. Režisavo kelis dokumentinius ir trumpametražius vaidybinius filmus.
