Režisierė Gabrielė Tuminaitė lietuvių literatūros klasiko kūrinį dabartiniams žiūrovams sumanė pristatyti būtent taip – tarsi į Lietuvą užklydusių, kažką apie šią šalį girdėjusių prancūzų akimis. Toks sumanymas kilo atsitiktinai – Vilniuje viešėjusi kolegė prancūzė užsuko pažiūrėti repeticijos ir savotiškai pasiliko, kai režisierei kilo mintis įtraukti į spektaklį pasakotojo palydovę prancūzaitę.
Pasakotojo Mykolo, sujungiančio visas siužetines linijas, vaidmenį kuria mūsų teatro metras Remigijus Adomaitis, beje, puikiai kalbantis prancūziškai, jo žaviosios palydovės – Agnė Kiškytė.
R.Adomaičio teigimu, Vaižganto tekstai yra sunkiai įsimenami, bet labai gražūs.
„Nesiekiame savo spektakliu priblokšti, stengiamės tik šiek tiek prisiliesti prie Vaižganto, kuris turbūt jau daugelio yra užmirštas arba net neliestas. Kiek šiandien jaunimas pažįsta Vaižgantą, yra jį skaitęs? Manau, ne per daugiausia. O jei skaitė, jiems greitai atsibodo, numetė į šoną. Savo spektakliu mėginame vėl prie jo prisiliesti“, – teigė aktorius.
Spektaklio kūrybinė grupė kaip tik ir stengiasi sugriauti mitą, kad lietuvių literatūros klasika yra pasenusi ir nuobodi.
„Lietuvių klasika nėra nuobodi, prie jos reikia sugrįžti susipažinus su pasauliniu literatūros kontekstu. Tuomet ji tampa žavi, nenuobodi, brangi ir ilgai laukta. Kai prisisotini šiuolaikinės literatūros, toks žvilgsnis atgal įkvepia ir viską sujungia, Vaižgantas užgroja visomis natomis“, – teigė G.Tuminaitė.
Postūmį imtis Vaižganto davė Mažasis teatras, paraginęs jaunuosius režisierius pasiūlyti naujojo sezono repertuarui lietuvių klasikos. Kodėl jauna teatro menininkė pasirinko būtent šį chrestomatinį kūrinį?
G.Tuminaitė atsako taip: „Tai kiekvieno mūsų istorija, mes visi - Mykoliukai ir Severiutės. Prarandame, paleidžiame laimę iš rankų ir nežinia kas dėl to kaltas. Mykoliuko ir Severiutės istorija - ne tik meilės vizija. Tai akimirka, kai iš skausmo ir vienatvės susikuria svajonė, kai dūžta pasaulis, nes gyvenimas per stiprus ir lieka tik kasdieninė pareiga - gyventi. Padeda tik ta vienintelė svaja.
Šis kūrinys mums priminė mūsų svajones ir jomis dalijamės su žiūrovu. Kiekvienam lietuviui iš privalomos mokyklinės programos lyg ir puikiai pažįstamame Vaižganto kūrinyje vaizduojamas liūdnas bedalių šeimos narių likimas. Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia
pasilikusių dirbti ir vargti „dėdžių“, kurių padėtis yra kažkas tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už pavalgymą ir menką drabužį.“
G.Tuminaitės inscenizacijoje ir vaizduojami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdienės“: Mykoliukas – aktorius Vainius Sodeika, Severiutė - aktorė Agnė Šataitė, Rapolas – aktorius Mindaugas Capas. Meistriška rašytojo ranka sukurti personažai, nors ir įsprausti į šiurkščias baudžaivinio kaimo aplinkybes, sugeba giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.
Vilniaus mažajame teatre debiutuojanti aktorė A.Kiškytė per spektaklio pristatymą antradienį teigė, kad kuriant spektaklį nereikėjo daug galvoti apie pačią Lietuvą, jos kaimą, svarstyti, kaip ten žmonėms sunku. Spektaklio atspirtis, anot jos, yra meilės istorija, kuri gali nutikti bet kuriame pasaulio kampelyje.
„Vaižgantas dėl to taip gražiai ir suskamba, kad į jį nėra labai įsikimbama, bandoma atkartoti žodis žodin. Svarbiausia yra tema - o tai yra meilė“, – teigė aktorė.
Spektaklyje vaidina aktoriai R.Adomaitis, A.Šataitė, V.Sodeika, M.Capas, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva, Indrė Patkauskaitė, Daumantas Ciunis, A.Kiškytė. Muziką kūrė kompozitorius Giedrius Puskunigis.
