Albume „Apie ilgesio žemę“ K.Donelaičio keturi „Metų“ laikai prabyla į
skaitytojus skirtingomis kalbomis. Tai tarsi koks Babilono bokštas,
kurio cementas - fotografijų tėkmė, ne tik sujungianti įvairias kalbas,
bet ir su šių dienų tikrove sulydanti prabėgusių amžių istorijos
ženklus.
- Mažoji Lietuva anapus Nemuno, šiandieninė Rusijos Kaliningrado sritis, -- viena egzotiškiausių vietų šalia Lietuvos. Kas jus paskatino ten pasivaikščioti su fotoaparatu? - paklausiau 47 metų A.Valiaugos.
- Viskas prasidėjo nuo minties apie būsimąją knygą, kurioje šalia
fotografijų turėjo būti ir K.Donelaičio poema „Metai“.
Norėjosi, kad ne tik vaizdai, bet ir skirtingą istorinį krūvį šiame
krašte turinčios kalbos padėtų užčiuopti prabėgusio laiko pokyčius.
Todėl lietuviai gavo pavasarį, vokiečiai - vasarą, rusai - rudenį, o
globali anglų kalba - žiemą.
Juk šiandien būtent anglų kalba tampa ta universalia kalba, kurią vis
dažniau vartojame net ir buityje.
- Tokiu būdu bandėte priminti ir lietuvių kalbos išsaugojimo sąjūdį, kuris neatsiejamas nuo Mažosios Lietuvos ir K.Donelaičio?
- Taip, bet knyga „Apie ilgesio žemę“ nėra tik gausiai iliustruotas
daugiakalbis „Metų“ leidimas. Tokie leidiniai - įvairių kalbos
institutų privilegija.
O mes su viešosios įstaigos „Kultūros meniu“ vadove Egle Deltuvaite
pabandėme sujungti tekstą, kuris buvo parašytas prieš tris šimtus metų,
su šiuolaikiniu socialiniu kontekstu, šių dienų vaizdais.
Man pačiam įdomiausia buvo įtampa, atsirandanti tarp žodžiais nutapytų
„Metų“ vaizdų ir mano nuotraukų.
Būtent toji įtampa verčia vėl sugrįžti prie K.Donelaičio ir prie
Mažosios Lietuvos mito. Tuo jausmu norėjosi pasidalinti ir su
žiūrovais.
- Ar jums K.Donelaitis atrodo aktualus šiandien? Ar tai tik vertingas paveldas, apie kurio egzistavimą reikėtų priminti ne tik moksleiviams?
- Sakyčiau, kad K.Donelaitis šių dienų kontekste atrodo ne tik
aktualus, bet ir labai postmodernus. Tai liudija ir „Metų“ teksto
vaizdingumas, ir eilėdara, ir kūrinio konstrukcija.
K.Donelaičio sumanymas primena tai, ko siekia šių dienų menininkai.
„Metuose“ galima rasti hiperrealizmo ir net tam tikro dokumentalumo.
Pavyzdžiui, Vyžlaukis - autoriaus išgalvota vietovė. Tačiau kartu tai
buvo ir tų dienų aktualija -- protestas, manifestas, nukreiptas prieš
Prūsijos valdovo Frydricho Vilhelmo I įsaką, draudžiantį lietuviams
nešioti savo tradicinį apavą -- iš karnų pintas vyžas.
Buvo ir daugiau tokių diskriminuojančių draudimų. Lietuvninkai negalėjo
praustis pirtyse, nes jos buvo tik vokiečiams, austrams ir kitiems šiame
krašte apsigyvenusiems atvykėliams suteikta privilegija.
Taigi K.Donelaičio „Metai“ tapo kalbine protesto išraiška prieš to meto
politiką.
- Gal jūsų paroda ir knyga - vaizdinė protesto išraiška prieš varganą kultūros paveldo situaciją Kaliningrado srityje?
- Rengdamas parodą ir knygą neturėjau jokio noro politizuoti. Norėjosi
tik pažvelgti į tą kraštą donelaitiško ilgesio aspektu.
Kaip esu užrašęs knygoje, tiesa mano fotografijose -- ne tai, ką
matai, bet daugiau tai, ką jas matydamas gali pajusti.
Tai ilgesys teigiama prasme - ilgesys ko nors tokio, kas mums labai
artima ir svarbu.
Įdomu, kad tose žemėse, kurios šiandien primena stalkerišką zoną, sau
artimų dalykų gali rasti daugelio tautybių žmonės: vokiečiai,
prancūzai, rusai, austrai, šveicarai.
- Kiek laiko truko fotografavimas? Ar sunku buvo gauti Rusijos vizą ir leidimą fotografuoti pasienyje?
- Buvo trys išvykos po porą savaičių. Negavau metinės vizos, todėl
teko rengti tokias ekspedicijas. Mane pakvietė Kaliningrado
fotomenininkų sąjunga, todėl vasaros pradžioje ten keliaus ir ši paroda.
Kaliningrado kolegų dėka susipažinau su žmonėmis, kurie gyvena
Krasnolesėje, buvusiame Romintos miestelyje. Tai maždaug dešimt
kilometrų nuo Tolminkiemio, buvusio K.Donelaičio parapijoje.
Šiandien tai pasienio zona, todėl man iš tiesų prireikė specialaus
leidimo. Be vietinių pagalbos jo nebūčiau gavęs.
Ten gali pravažiuoti, bet jei tik užsimanai sustoti, pasivaikščioti ir
ypač ką nors nufotografuoti, iš karto prisistato kariškiai.
- Rinkotės tas vietas, kuriose prieš tris šimtmečius gyveno, dirbo ir vaikštinėjo K.Donelaitis?
- K.Donelaitis buvo atspirties taškas, todėl jo biografija tapo mano
kelionių žemėlapiu.
Kaip ir „Metuose“, mano darbuose vyrauja peizažas. Tiksliau -
socialinis peizažas, kuris yra smarkiai paveiktas ir pakeistas ten
gyvenusių žmonių.
Kitaip tariant, fiksavau kraštovaizdį, kuriame matyti žmogaus buvimo
ženklai ir visi tie kultūriniai sluoksniai, kurių tose vietose itin
daug.
Juk ten griuvėsiai ir akmenys tiesiog dygsta iš žemės ir dažnai būna
gerokai tvirtesni už tai, ką paliko sovietiniai laikai.
Daugiausia fotografavau dešimties, dvidešimties kilometrų spinduliu
aplink Tolminkiemį. Tas vietas, kurios kažkada buvo išvaikščiotos
garsiojo pastoriaus.
Tarp jų - ir Romintos sengirė, kurioje K.Donelaitis su šeima slėpėsi
per Septynerių metų karą.
Kiekviena išvyka dovanodavo įdomių atradimų, naujų tose vietose
tebegyvenančių lietuvių istorijų, papildydavo knygą jų portretais.
Per paskutinę kelionę Romintos girioje susitikau su tokiu Viktoru, kuris
yra pasistatęs namą Donelaičių giminės žemėse. Nespėjau jo
nufotografuoti, todėl šį projektą tikiuosi pratęsti ateityje.
