Kauną puošia beveik 20 įvairius gyvūnus vaizduojančių skulptūrų. Miestiečiai gali pasigėrėti husarų žirgo ir pagoniškus laikus menančių arklių atvaizdais, yra kitų granite sustingusių gyvūnų, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Vienas skulptūras iš smalsumo ar tikėdamiesi sėkmės paglostę kauniečiai noriai lanko. Kitos po truputį nyksta ar iškeliauja į kitus miestus.
Skulptūra – sėkmės ženklas?
Šių metų simboliu kasdien gali džiaugtis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos studentai. Greta pagrindinio šios mokslo įstaigos pastato stovi betoninė žirgo skulptūra.
„Pro ją praeiname kasdien, todėl dėmesio į žirgą beveik nebekreipiame. Teko girdėti, kad skulptūra sena, skirta husarams“, – sakė akademijoje gyvulininkystės technologijas studijuojantys Valda Rimidytė ir Rimantas Iškauskas.
Studentai tikino, kad iki šiol jaunimas kokių nors papročių, susijusių su skulptūra, neturėjo.
„Gal šiais metais vertėtų sukurti naują tradiciją. Pavyzdžiui, rinktis prie žirgo prieš egzaminus – gal tai neštų sėkmę“, – svarstė jaunuoliai.
Žirgą surado patvoryje
Šios skulptūros istorija ilga ir įdomi. 1907 metais gimęs skulptūros autorius Jurgis Rutkauskas mokėsi Panevėžio gimnazijoje, kur piešimą jam dėstė garsus skulptorius Juozas Zikaras.
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje J.Rutkauskas tarnavo kariuomenėje, baigė seržantų mokyklą, mokėsi Aukštojoje technikos mokykloje, tapo husarų pulko liktiniu kariu.
Dar tarnaudamas Gaižiūnų poligone vyras teritoriją papuošė medinio arklio, prikimšto šiaudais ir aplipdyto samanomis, skulptūra. Tada husarų pulko vadas A.Valušis ir nusprendė, kad panašios skulptūros reikia ir Kaune dislokuotam husarų pulkui.
1939 metais per pusantro mėnesio J.Rutkauskas iš betono sukūrė skulptūrą, vaizduojančią trakėnų veislės žirgą, – tokį, kokiais jodinėja husarai. Ji buvo pastatyta Radvilėnų plente įsikūrusių husarų kareivinių kieme.
1968 metais tuometės Lietuvos veterinarijos akademijos profesorius Viktoras Šarkūnas svečiavosi pas draugus, gyvenusius greta kareivinių. Patvoryje jis ir pamatė besimėtantį betoninį žirgą. Taip skulptūra pateko į akademijos kiemą.
Skatina prisiminti istoriją
Kauniečių ir turistų pamėgtoje apžvalgos aikštelėje Šilainiuose, ant Milikonių kalno, stovi obeliskas, papuoštas dviem stilizuotomis žirgo galvomis ir vyro veidu.
Paminklą „Perkūno žirgai“ 1939 metais sukūrė skulptorius Vytautas Kašuba. Jis skirtas tada tiesto Žemaičių plento pabaigai.
Apžvalgos aikštelėje sutikti miesto panorama besigrožintys kauniečiai Diana ir Dalius Kavaliauskai tvirtino, kad ši skulptūra jiems patinka.
„Simboliška, kad ji palydi ir pasitinka plentu važiuojančius žmones. Sudėtingiau apie skulptūrą papasakoti užsieniečiams. Neaišku, kaip išversti žodį „Perkūnas“. Tenka savais žodžiais pasakoti apie pagonybę ir dievus. Tačiau geriau pagalvojus, skulptorius buvo įžvalgus. Obeliskas verčia prisiminti senąsias mūsų tradicijas“, – pastebėjo kauniečiai.
Tradicija pakelia nuotaiką
Ąžuolyne nuo 1979 metų stovi miesto simbolis – skulptūra „Stumbras“. Ją sukūrė vilnietė dailininkė Dalia Matulaitė. Kauniečiai tikrovišką kūrinį juokais vadina „vyriškiausiu vyru“.
Į bronzinę stumbro uodegą ir vyriškumo įrodymą yra kėsinęsi metalo vagys, bet kauniečiai spėjo iškviesti policiją ir skulptūrą pavyko išsaugoti.
Per 35 metus kai kurios atsikišusios stumbro kūno dalys nuo kauniečių prisilietimų įgavo aukso spindesį.
„Skulptūra puiki, įspūdingo dydžio. Ąžuolyne ji labai tinka. Kauniečiai nuo seno tiki, kad palietus pikantišką stumbro kūno dalį nusišypsos sėkmė. Tai – smagus prietaras, paįvairinantis gyvenimą“, – įsitikinęs pro skulptūrą kasdien vaikštantis Andrius Rakauskas.
Tačiau miesto simboliu atokiau nuo miesto centro įkurdintas „Stumbras“ netapo. Kauniečiams ir miesto svečiams labiau žinomi prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus stovintys bronziniai liūtai.
Šventė „Liūtų“ gimtadienį
„Turbūt reto kauniečio nuotraukų albume nerasime fotografijų, kuriose žmonės įsiamžinę prie liūtų. Skulptūros tokios populiarios greičiausiai dėl to, kad liūtas yra išminties, stiprybės simbolis“, – sakė prie muziejaus sutiktas Pranas Nesterovas.
„Liūtus“ Kaunui 1938 metais padovanojo grafas Juozapas Tiškevičius. Skulptūras į Lietuvą iš Sankt Peterburgo XIX amžiaus viduryje atsigabeno jo tėvai.
Švenčiant skulptūrų įkurdinimo Kaune 60-metį Dailės gimnazijos moksleiviai surengė šventę, „Liūtus“ karūnavo. Buvo planuota, kad tokia šventė vyks kas penkerius metus, tačiau tradicija neprigijo.
Pelėdos keliauja į sandėlį
Šiemet sukaks 90 metų, kai skulptorius Vincas Grybas iš betono išliejo pirmąją pelėdą, kurių pulkas iki šiol tupi ant Žaliakalnyje esančios Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų studijų centro tvoros.
Studentai didžiuojasi, kad yra apsupti pelėdų, ir tiki, jog skulptūros jiems neša laimę. Tačiau pelėdų kasmet vis mažėja.
Menų studijų centro dekanė Sigita Saulėnienė sakė, kad tvora ir kolonos, ant kurių tupi pelėdos, po truputį griūna. Todėl iš 100 paukščių skulptūrų ant tvoros dabar likę 68. Kitos saugomos centro sandėlyje.
„Tvora yra paveldo objektas. Patys jos tvarkyti negalime. Vis ieškome lėšų tvorai restauruoti, tačiau kol kas jų gauti nepavyksta“, – apgailestavo S.Saulėnienė.
Mėgtos katės neišsaugojo
Kaune galima pamatyti ir kitų gyvūnų skulptūrų. T.Ivanausko muziejaus duris saugo didžiulis vėžlys. Jį 1997 metais sukūrė skulptorius Stasys Žirgulis.
Į Kauno apskrities viešąją biblioteką 20 metų kviečia greta durų pastatyta granitinė pelėda.
Ryšių istorijos muziejaus fasadą nuo 1987 metų puošia skulptūrinė kompozicija „Šunys“. Šios kompozicijos su fontanu vandeniui atsigerti autoriai yra skulptorius Vytautas Narutis ir architektas Antanas Tarnauskas.
Visas šias skulptūras kauniečiai mėgsta, jas liečia ir dažnai prie jų fotografuojasi.
Tačiau Laisvės alėjoje nebeliko žmonių simpatijas pelniusios sparnuotos katės. 2005 metais ją sukūrė ir alėjoje įkurdino skulptorius Vytautas Umbrasas.
Miesto valdžia per 7 metus nesugebėjo skulptūros įsigyti, todėl menininkas „Katę“ pardavė Visagino bendruomenei.
Legendos visada patraukia dėmesį
Domantas Ramanauskas
Skulptorius
„Gyvūnus vaizduojančių skulptūrų Kaune yra nemažai. Žmonės nuo seno negali atsispirti norui turėti kokį nors augintinį, todėl mėgsta ir jų skulptūras.
Menininkai, kurdami darbą, dažnai remiasi istorija, legendomis, kuriose žmogus ir gyvūnas neatsiejami.
Tačiau skulptūrų populiarumą dažniausiai lemia vieta, kurioje ji pastatyta. Ji turi būti patogi, gausiai lankoma.
Manau, kad kauniečiai galėtų būti išradingesni. Jei skulptūrų autoriai nepaviešina savo idėjos, kodėl kūrė gyvūno atvaizdą, legendą galėtų sugalvoti patys miestiečiai. Įdomūs pasakojimai visada sukelia smalsumą, norisi savo akimis pamatyti ir meno kūrinį.
Jei skulptūrų istorija žinoma, ja labai vertėtų pasinaudoti. Štai Žaliakalnyje veikia „Pelėdų“ bendruomenės centras. Žmonės didžiuojasi gyvenantys greta V.Grybo sukurtų pelėdų skulptūrų. Šių paukščių atvaizdą panaudojo ir savo vėliavoje.
Taip bendruomenė iš karto tapo išskirtine. Visiems aišku, kur ji yra. Drauge gyventojai puoselėja savo mikrorajono bei miesto istoriją.“
