E.Nekrošius teatrinėje erdvėje jau antrą kartą siekia įprasminti Biblijos tekstą. 2004-ųjų rudenį išvydome odę meilei, spektaklį pagal „Giesmių giesmę“. Praėjus beveik dešimtmečiui, maestro vėl verčia Šventojo Rašto puslapius ir į sceną perkelia vieną iš Išminties knygų – Jobo knygą. Joje rašoma apie tai, kaip iš dievobaimingo Uco šalies gyventojo Jobo Šėtonas Dievo leidimu atima turtą, šeimą, sveikatą. Tuo buvo siekiama išmėginti Jobo tikėjimo galią.
Spektaklio „Jobo knyga“ eskizas rugsėjį buvo parodytas Italijoje, Vičencos miesto „Olimpico“ teatre, kuriame režisierius E.Nekrošius dvejus metus vadovavo klasikinių spektaklių ciklui. Lapkritį teatrinė Rusijos publika, pakviesta į netoli Maskvos esančią garsaus aktoriaus pedagogo Konstantino Stanislavskio sodybos Nadeždos Liubimovos vasaros teatro paviljoną, taip pat pamatė atviras „Jobo knygos“ repeticijas, sulaukusias didžiulio teatro kritikų dėmesio. Jų nuomone, Biblijos tekstą režisierius perskaito absoliučiai moderniai.
– Kai kurie istorikai sutaria, kad Jobo knyga yra rašyta V amžiuje prieš Kristaus gimimą. Kodėl, jūsų nuomone, toks senas kūrinys galėtų būti aktualus XXI amžiaus žmogui?
– Tokie kūriniai gal ir nepopuliarūs šiuolaikiniame teatro, televizijos, pramogų kontekste ir šiame laikmetyje, gal jo neatitinka, bet man atrodo, kad jie reikalingi. Bent jau jie greitai bus reikalingi, nes žmonės nori grįžti į kažką tikra, realų scenos jausminį pasaulį. Dar taip negarantuotai sakau, bet, manau, greitai ši kryptis, kuria bandome eiti, bus labai labai reikalinga, kaip ir tokios knygos, tokie tekstai.
– Jobo knyga reikalauja susikaupimo, tylos. Tai sudėtingas tekstas.
– Taip. Labai geras tekstas, labai protingas, labai artimas kiekvienam žmogui. Čia yra labai stipri filosofija. Ši knyga neduoda atsakymų, vien kelia didelius klausimus. Jei žmogus dažnai klausia, klausia ir niekas neatsako... Nereikia vengti klausti. Galbūt kada nors kas nors atsakys. Gal ne mums, gal kitiems, gal mūsų palikuoniams. Bet klausti reikia.
– Jūs paminėjote – dažnai klausti. Šioje knygoje Jobas taip pat dažnai klausia ir net išsako nuoskaudas, kodėl Dievas jam neatsako, kodėl Dievas neleidžia jam spręsti jo bylos. Kai po ilgų kančių Jobui apsireiškia Viešpats, jis vis tiek nepateikia atsakymo...
– Yra tokia labai graži legenda. Stovėjo minia žmonių ir laukė ateinant Dievo. Keletą žmonių Dievas apdalijo iš karto: suteikė ir džiaugsmo, ir laimės, ir talento. Ir dalija toliau. O tie žmonės, kurie nieko negavo, taip ir liko stovėti. Dievas atsigręžė ir sako – palaukit, galbūt grįždamas ir jus aš apdalysiu. Tai tie žmonės, kurie sugebėjo jo laukti, yra vertingesni negu tie, kurie gavo iš anksto. Galbūt čia ir yra tikėjimo esmė – laukti, laukti, laukti, neprarandant paties tikėjimo.
– Režisieriau, kaip scenoje pavaizduoti laukimą?
– Yra įvairių būdų, bet turbūt kuo paprasčiau, tuo geriau. Net nežinau, abejoju, ar išvis scenoje įmanoma sukurti tikrovišką laiko ar laukimo pojūtį. Vis tiek viską atkuriame tik daugmaž apytiksliai. Gal ir gerai, kad menininkai savaip perdirba, atkuria gyvenimo realistinį momentą. Bet ne viskas pavyksta ir menininkams. Net pats nežinau, kaip čia mums sekasi dirbti, abejoju...
– Jobo knygoje skaitome apie tai, kaip Jobas netenka visko – šeimos, sveikatos, turtų, privilegijų, kaip kenčia jo kūnas, ką jis išgyvena. Taip pat aprašoma diskusija su jo trimis draugais, vėliau į jų ginčą įsiterpia jaunuolis. Kaip jūs šiuos dialogus perkelsite į sceną? Kaip adaptuojate tekstą?
– Mes nebandome apimti viso kūrinio, tik kai kuriuos fragmentus. Nebūtinai tai – svarbiausi kūrinio fragmentai. Bet kiek pats suvokiau, kiek mano galimybės leido, tą ir pabandžiau perkelti į sceną. Retai statomas šitas veikalas – dar takas nepramintas. Kai žinomas pjeses imi, nori nenori susipažįsti su praeities pastatymais. Kryptys, akcentai per laikmetį jau yra sudėlioti, nuo jų, kaip nuo orientyrų, nenukrypsi. O čia – negarsus, ramus, tylus spektaklis.
– Šioje Jobo knygoje negalime kaip klasikinėje pjesėje atrasti tipažų, kurie galbūt leistų atpažinti personažus iš mūsų gyvenimo, nėra net tekstinių nuorodų į charakteringumus.
– Pas mus labai viskas paprasta ir natūralu. Turbūt aktorių didelis nuopelnas, kad tekstas tapo savu. Ir galbūt toks mūsų spektaklis gali atrodyti šiek tiek paprastas šiuolaikiniame teatro fone. Ir kalbėjimas... Vis tiek stengėmės nenukrypti nuo temos, kiek įmanoma labiau jos laikytis. Kartais aktorių vaidyba ar mano užmanymas disonuoja su tekstu, bet pabandėme padaryti, kad disonansų nebūtų itin daug.
Pirmiausiai galbūt atsisakėme tokios šiuolaikinio teatro krypties, kad viskas būtų įdomu. Kad būtų įdomu kartais aukojama tema, t. y. atitolstama nuo kūrinio filosofijos, leksikos. Šiuolaikiniame teatre, tenka pastebėti, tai – nieko tokio, niekas nepateikia klausimų. Sakoma – čia teatras, jis turi teisę į interpretaciją. Bet visiškai atstumti kūrinį tam, kad būtų sukurtas įdomus sceninis veiksmas, – tai dar ne pasiteisinimas, kad viskas gerai. Yra tokia problema. Nežinau, kiek mes nukrypome, žiūrovas tegu sprendžia. Bet vardan to, kad būtų įdomu, kad žūtbūt išlaikytume žiūrovo dėmesį, mes tikrai nesivertėm per galvą. Galime sulaukti tokios replikos – čia labai sena.
– Kodėl jūs taip manote?
– Tas žodis „modernu“ tapo kirviu. Pas mus „modernu“ beveik nėra. Stengiamės išlaikyti siužetą, galbūt tai – savotiškas siužetas, galbūt jis taip pat neatitinka kūrinio filosofijos, bet mums prieinamomis temomis, kiek suvokiame, bandome padaryti... Galima didžiulį monologą pasakyti, bet ir aktorius jo nesuvokia, ir režisierius nesuvokia, ir žiūrovas nesuvokia.
– Režisieriau, dar grįžkime prie Jobo knygos. Ar jūs kreipėtės į vertėjus, kad jums patikslintų teksto vertimą?
– Ne.
– Tiesiog paėmėte knygą, kuri gulėjo namie lentynoje?
– Šitą knygą man padovanojo Romualdas Granauskas, Antano Maceinos leistą Vokietijoje, labai seną. Ir jis sako – jei nori, kada nors pabandyk pastatyti. Tai buvo prieš kokį dešimt metų. Jis man atidavė savo knygą. Nors nežinau, ar atidavė, ar paskolino... Galbūt paskolino? Bet esu labai dėkingas Romualdui už šitą temą.
– Jobo knygoje išaiškėja žmogaus gyvenimo prasmės klausimas ir, mano nuomone, Jobo vienišumas. Kaip jūs, kaip režisierius, menininkas, paėmęs į rankas šią knygą ir pagal ją kuriantis spektaklį, galėtumėte atsakyti į gyvenimo prasmės klausimą?
– Negaliu atsakyti, tikrai. Nesu toks protingas ir nenoriu filosofuoti man neatsakomu klausimu. Gal sau net nereikia pateikti tokio – gyvenimo prasmės – klausimo. Čia gal tokia estafetė persiduoda iš literatūros. Žinoma, tai gražus klausimas, bet gyvenime beveik nereikalingas. Reikia daryti, reikia atsistoti, reikia eiti... Žodžiai „reikia“, „pareiga“, „atsakomybė“, „sąžinė“ – tai žodžiai, pagal kuriuos turi gyventi.
Spektakliui „Jobo knyga“ scenografiją sukūrė Marius Nekrošius, kostiumus – Nadežda Gultiajeva, muziką parašė Leonas Somovas. Spektaklyje vaidina aktoriai Remigijus Vilkaitis, Salvijus Trepulis, Vygandas Vadeiša, Vaidas Vilius, Beata Tiškevič, Marija Petravičiūtė, Darius Petrovskis.
Spektaklio premjera – sausio 26 d. „Menų spaustuvėje“ Vilniuje.
