Nesvarbu, iš kurios pusės artėtum „Menų spaustuvės“ link, visą savaitę būtinai susidurdavai su vaikais, kurių judėjimo kryptis buvo aiški. Abi salės – Juodoji ir Kišeninė – prisipildydavo jauniausių žiūrovų, o studijoje būriai jų kūrė savas dekoracijas ir pasakas.
Drama, šokis ir lėlės
Kasdien su atėjusiųjų srautu braunantis pro tuos, kurie jau eidavo pasižiūrėję „Kitokį teatrą vaikams“ ir pripaišę pasakų, atrodė, jog reikėtų specialių rūmų, kuriuose būtų vaidinami vien spektakliai vaikams.
Mat tas vienintelis didelis festivalis jauniausiems žiūrovams, kad ir trunkantis aštuonias dienas, niekaip nepasotina gausios, suinteresuotos, kūrybingos publikos, kuriai vaidino lietuvių, danų, lenkų, suomių, vokiečių, švedų artistai.
„Kitoks teatras vaikams“ rodė daugiausia kamerinius mažų trupių spektaklius, kuriuos galima suskirstyti į dramos, šokio ir lėlių vaidinimus. Bet skirstymas sąlyginis, nes viskas buvo susipynę.
Kuriai teatro rūšiai, tarkime, priskirti spalvingąją „Tėčio pasaką“, kurioje veikė „Atviro rato“ aktoriai ir „PetPunk“ animacija?
O Stalo teatro vaidinimą su daiktais, kurie „Tarmių stale“ gavo vis kitokius vaidmenis? O danų trupės „Kimbri“ pasakojimą „Kaip gyveni?“, kur lėlė tapo aktoriaus kūno dalimi ir partneriu, o perrengta aktorė virto kone lėle?
Su draugu reikia dalytis
Tiek lenkų „Ponas Sati“, tiek danų „Kaip gyveni?“, tiek Klaipėdos lėlių teatro „Arbatėlė“ kukliausiomis priemonėmis pasakojo vaikams apie draugystės slenksčius ir kaip jie įveikiami. Tiesiog būti kartu yra smagiau, net jei dėl to reikia dalytis tuo, ką mielai turėtum vienas. Tai tiesos mažiausiems.
„Tarmių stalas“ atskleidė daug turtų: lietuviškas tarmes, pasakas, jų išmintį ir sąmojį, aktorių ir jų vaidinimą žiūrėjusių vaikų vaizduotę. Pokalbiai po spektaklių įrodė, kiek daug vaikai supranta, nors spektaklyje vartotus žodžius girdėjo gal pirmą kartą.
Itin jautrus ir gražus buvo Klaipėdos šokio teatro „PADI DAPI Fish“ spektaklis „Balta lopšinė“. Žmonių charakteriai ir istorijos slėpėsi po gyvūnų kaukėmis, o nuo vaikų juk nepaslėpsi nieko.
Todėl po spektaklio į šokėjų klausimą, kodėl mažas zuikutis savo mamą sutiko tik sapne, vaikai atsakinėjo: „Todėl, kad mama dirba užsienyje, kaip ir mano.“ Arba: „Ji danguje.“
Auksinės teatro girliandos
Paaugliai savo valandos sulaukė šeštadienį, kai „Pašalietį“ vaidino „The Amazing Magic Theatre & TT13“ iš Suomijos. Prašmatnus pavadinimas – iš tikrųjų vieno žmogaus teatras. Tas žmogus – Janne Raudaskoski, jaunas magas, Suomijos ir Šiaurės šalių magų čempionas.
Jis iš savo stebuklų kuria teatrą, sujungtą su kinu, muzika, specialiaisiais efektais. Vaidinti Vilniuje jis atvyko tiesiai po gastrolių JAV.
Pašalietis – tai klounas, kuris pateko į Žemę iš kitos planetos. Nustebęs tipas žaliu kuodu, pilku švarkeliu ir žaliomis kojinėmis. Jo nuostaba, naivumas ir graudumas – truputį iš nebyliojo kino, iš artisto simpatijos Charlie Chaplino ir Busterio Keatono herojams.
Šis klounas susidūrė su Žemės žmonių rutina: darbu, sportavimu klube, mėsainių rijimu, alkoholiu, besaikiu apsipirkinėjimu. O dar – meilė, tėvystė, kompiuteriniai žaidimai, motociklas. Kadangi tai XXI amžiaus kasdienybė, veikė ir technologijos – klounas klonavosi dviejuose ekranuose, perėjo iš vieno į kitą.
Mago fantazija buvo beribė, pribloškianti, o naivioji nuostaba nuo jo veido nedingdavo. Užtat publika reagavo kuo audringiausiai, nes ko tik ji čia nepatyrė: ir auksu blizgantys konfeti pažiro, ir šviečiantis lėktuvėlis virš galvų skraidė, ir mobilųjį telefoną mago magnetas pritraukė.
Pats magas įvažiavo į sceną tikru motociklu, nuolat įeidavo, pereidavo, išeidavo iš ekranų į realybę ir atgal, kol beveik negalėjai atskirti, kuris jų tikras, o kuris – filmuota kopija.
J.Raudaskoski savo spektaklio filmuotuose siužetuose suvaidino arti 40 asmenų, o scenoje – dar ir Michaelą Jacksoną, kaip naiviojo menininko, kuris tiki, kad gerina pasaulį, simbolį.
„Pūskime muilo burbulus, ne karą“ – iškart po Jacksono šou paskelbė vienas „Pašaliečio“ titrų, ir įvairių šalių vadovai – taip pat Lietuvos – spektaklio ekrane ėmė pūsti burbulus. Publikai irgi buvo padalinti muilo burbulų flakonėliai, o dar įsijungė atitinkami aparatai. Salė prisipildė džiaugsmo.
„Jauniems žmonėms reikia kurti tokį teatrą, kokio dar nebuvo ir koks tau pačiam patinka“, – po spektaklio sakė J.Raudaskoski. Didžiausias komplimentas jam – vieno Suomijos jaunuolio įspūdis. Tas jaunuolis prieš „Pašaliečio“ vaidinimą kartojo, kad „teatras – mėšlas“, o po jo vaikščiojo su auksine spektaklio girlianda ant kaklo ir šūkavo: „Teatras – jėga, noriu dar.“
Po „Pašaliečio“ daug kas išėjo su blizgiomis girliandomis ir panašiomis išvadomis apie teatrą.
Vaikai irgi nori žaisti su aktoriais
Pirmąją festivalio dieną išryškėjo tema, kuri kėlė aistringas diskusijas visą savaitę: ką daryti, jeigu vaikas įsiterpia į spektaklį vaikams?
Atsitiko taip, kad per lenkų teatro „Atofri“ vaidinimą mažylis įžengė į aktorių teritoriją. Ir vaikui ten patiko. O aktorėms, šokusioms spektaklį „Ponas Sati“, nepatiko, kad greta jų – dirbančių – vaikšto vaikas. Jos jį pakėlė ir atidavė mamai.
Vaikas įsirėkė, nes kitaip protestuoti nemoka. Kilo nepasitenkinimas, skundai ir ginčai. Vieni sakė, kad vaikas trukdė ir vaidinti, ir žiūrėti, todėl motina privalėjo pasiimti kaprizingą vaiką ir eiti kuo toliau nuo aktorių ir žiūrovų.
Kiti karštai prieštaravo – jei vaidinimas vaikams nuo 0 metų ir jei artistės savo vaidinimui nutiesia taką, o abipus jo susodina vaikus ir jų panosėje kilnoja spalvotus daiktus, tai ko stebėtis? Natūralu, kad vaikai nori žaisti kartu, o vienas net linkęs nesitraukti iš tos vietos, kur dvi tetos žaidžia. Juk jos provokuoja dalyvauti ir žiūrovus.
Ginčas persikėlė ir į vieną scenos menų portalą, ten buvo galima balsuoti. Nuomonės pasiskirstė štai kaip: 16 proc. balsavo už tai, kad iš salės būtų išvesta ir motina, ir vaikas, 32 proc. – už tai, kad tėvai turi savo vaiką sulaikyti, o 52 proc. – už tai, kad aktoriai iš tokios situacijos žaismingai išsisuktų.
