Tačiau skirtingų atspalvių vilnos masė čia persilieja, banguoja, virpa visai taip pat, kaip gerame sodrios ekspresionistinės tapybos paveiksle.
Mėgsta eksperimentuoti
Žaisti, derinti skirtingas technologijas, laužyti stereotipus ir normas – tai K.Lukauskaitės kūrybos bruožas ir variklis. Ji niekada nesibaimino peržengti įprastų raiškos formų ribų.
Kartais jos kūriniai primena ne tekstilę, o skulptūras.
Vilna apdurtas porolonas menininkės rankose įgauna įtikinamai atrodantį akmens gruoblėtumą ir tūrį.
Negana to, K.Lukauskaitė neretai jame sukuria reljefinį piešinį, kuris atrodo tarsi ženklas, iškaltas kietame granite.
Nors naujausi K.Lukauskaitės darbai atrodo lyg nutapyti paveikslai, šiek tiek skulptūriškumo juose išliko – banguoti veltinio lakštai primena didžiulius akmeninius reljefus.
K.Lukauskaitė mėgsta kurti ir įspūdingas instaliacijas, erdvines kompozicijas.
Pamėnkalnio galerijos erdvę menininkė yra prisijaukinusi ne kartą. 2013 m. šioje galerijoje surengtoje parodoje „Širdies anatomija“ dunksojo tekstilinės skulptūros, o nuo lubų kybojo sunkūs gauruoti debesys.
Šįkart menininkė gamtos stichijų vaizdus perkėlė į plokštumą. Tačiau kai kurie motyvai kartojasi ir naujuose darbuose. Štai kad ir debesys – šį kartą jie regimi ne kaip tūrinė forma, o kaip tapybinis ar net grafinis atvaizdas.
Pasaulis iš viršaus
Naujausiuose K.Lukauskaitės darbuose atsiveria paslaptingi peizažai. Tačiau tai ne kokie nors romantiški vaizdeliai miesčioniškam skoniui pamaloninti.
Menininkė 2013-aisiais sukūrė dešimt abstrakčių kompozicijų. Nors jose nerasime jokio atpažįstamo vaizdo ar formos, paveiksluose plytintys vilnos gijų raštai užburia, prikausto žvilgsnį.
Atrodo, kad K.Lukauskaitė į kelių vingius, upių vagas ir debesų guotus žvelgė iš viršaus, iš paukščio skrydžio. Gal todėl nevaizduodama nieko apčiuopiama ji sukūrė įspūdingų žemėlapių – savotiškos tekstilinės kartografijos ciklą.
Saviesiems pasaulio „žemėlapiams“ menininkė naudojo santūrią spalvinę gamą. Pirmieji parodos žiūrovus pasitinkantys tekstiliniai paveikslai iš tolo švyti sodria mėlyna spalva.
Tačiau didžioji tekstilinių K.Lukauskaitės kompozicijų dalis – achromatinės.
Jose vyrauja juosvi, pilkšvi, balti tonai. Jų žaismę, meditatyvų ritmą sudaro vilnos gijų „potėpiai“.
Net ir viename kūrinyje jie dažnai srūva skirtingomis kryptimis, įgaudami tai grubokų kirčių, tai plastiškų, vingiuojančių linijų ar išblukusių dėmių formas.
Kuria sielos peizažus
K.Lukauskaitės peizažai – be pradžios ir pabaigos. Linijų ir dėmių ritmai prasideda ir baigiasi kažkur už paveikslo ribų.
Tai primena pro lėktuvo langą matomus Žemės fragmentus, čia pat besikeičiančius, išnykstančius po debesų skraiste.
Ne veltui naujausia tekstilininkės paroda atrodo tarsi kerinčio grožio prancūzų režisieriaus Yanno Arthus-Bertrand’o 2009 m. sukurto filmo „Namai“ kadrai.
Juk Y.Arthus-Bertrand’as juos filmavo kaip tik iš viršaus. Skraidydamas virš Žemės net 30 metų, jis regėjo Žemę tarsi išraižytą paslaptingais grafiniais ženklais, atskleidžiančiais pirmapradę mūsų planetos struktūrą ir žmogaus veiklos pėdsakus joje.
Garsiajam dokumentalistui rūpėjo ne tik Žemės grožis, bet ir šių dienų pasaulį kamuojančios ekologinės, socialinės problemos.
O K.Lukauskaitės gamtovaizdžiai – dar ir sielos peizažai, savotiški žmogaus išgyvenimų, patirties pėdsakai. Arba seklios ir veržlios upės, kurias tenka perbristi kiekvienam mūsų, keliai, kuriais veda likimas, debesys tarsi efemeriški svajonių, nepasiekiamų idealų atvaizdai.
