Dievo ir Šėtono ginčas
Pagal knygos turinį Jobas - doras ir dievobaimingas žmogus, turintis didelį ūkį ir gausią šeimą. Dėl šio žmogaus tikėjimo nuoširdumo Šėtonas susiginčijo su Dievu.
Šėtonas teigė, jog Jobas garbina Dievą dėl to, kad Dievas jį laimina ir prisideda prie jo sėkmės. Girdi, jeigu Jobui nesisektų, jo religingumas išgaruotų. Dievas leido Šėtonui išbandyti Jobą, ir Šėtonas atėmė iš to žmogaus viską: sunaikino turtus, išžudė šeimą, suardė jo paties sveikatą.
Jobo draugai bandė jį įtikinti, kad jis kenčia už savo nuodėmes. Didelė teksto dalis - Jobo ginčas su draugais, įrodinėjimas, kad jis niekuo nenusidėjo. Už ką tada jis kenčia?
Jobas klausia Viešpaties: „Kodėl mane kasdien lankai ir kiekvieną akimirką bandai? Kodėl pavertei mane savo taikiniu? Kodėl tapau tau našta? Kodėl slepi savo veidą ir elgiesi su manimi kaip su priešu?“
Visos žmonijos kančia
Rugsėjo pabaigoje E.Nekrošiaus režisuotą „Jobo knygos“ eskizą pirmieji pamatė Italijos žiūrovai Vičencoje, istoriniame teatre-muziejuje „Olimpico“. Jau antrą sezoną lietuvių režisierius yra šio Italijos teatro Klasikos spektaklių ciklo meno vadovas.
„Dvasingasis Nekrošius“ - taip po eskizo peržiūros Vičencoje savo recenziją savaitraštyje „Il Sole 24 Ore“ pavadino įtakingas Italijos teatro kritikas Renato Pallazi.
Kritiko nuomone, „Jobo knyga“ yra galingas spektaklis, nepaisant to, kad jis „hermetiškas“ ir subjektyvus. Autorių sužavėjo Jobo vaidmenį kūrusio R.Vilkaičio darbas.
Jobas, R.Pallazi suvokimu, įkūnija visų žmonijos istorijos aukų kančias - tokį universalumą italų kritikas įžiūrėjo lietuvių aktoriaus vaidyboje.
Vaidyba kaip žygdarbis
Lapkritį „Jobo knygos“ atviros repeticijos vyko netoli Maskvos esančioje Liubimovkoje. Tai žymiojo teatro pedagogo Konstantino Stanislavskio sodyba-muziejus su vasaros teatro paviljonu.
E.Nekrošiaus repeticijas stebėjo ir patyrę profesionalai, ir teatro mokyklų studentai. Rusų teatrologai kruopščiai analizavo lietuvių sukurtą eskizą.
„Kaip reta žeidžiančios jėgos darbas“, - tokiais žodžiais E.Nekrošiaus kūrinį apibūdino Marija Chalizeva, turėdama omeny ir patį spektaklį, ir literatūrą, pagal kurią jis sukurtas.
Autorė atkreipė dėmesį, kad spektaklio Jobas kalba „žvilgsnį nukreipęs aukštyn. Jo pašnekovas ne žemėje, netgi jei Jobas kalbasi su realia žemės būtybe“. M.Chalizevos nuomone, R.Vilkaičio darbas - „tai vaidyba-žygdarbis, vaidyba-rauda“.
Anot kritikės, visi pastarieji E.Nekrošiaus spektakliai prisiliečia prie žmogaus galynėjimosi su aukštesnėmis jėgomis temos: egzistencinį iššūkį meta Kaligula Maskvoje statytame spektaklyje su Jevgenijumi Mironovu, į uždraustas sferas įsiveržia lyrinis „Dieviškosios komedijos“ herojus Dantė.
Apdovanotas tik obuoliu
Marija Lvova leidinio „Ekran i scena“ recenzijoje „Suvokti kentėjimo prasmę“ rašo: „Jobas teiraujasi Kūrėjo, kaip galima taip nerūpestingai elgtis su savo kūriniu, atimti iš jo viską ir net viltį.
Nusižeminimo, vaikiško smalsumo ir nepaaiškinamo geranoriškumo lydinys būdingas šitam nuostabiam Jobui, kurį vaidina R.Vilkaitis. Jis ir atsakymų reikalauja ne išdidžiai, o pagarbiai.“
Pagal literatūrinį šaltinį Dievas, įsitikinęs Jobo religingumo nuoširdumu, sugrąžina jam sveikatą, padovanoja ir naujų turtų, naują šeimą.
Tačiau, pasak M.Lvovos, „lietuvių režisieriaus spektaklyje Jobas lieka sugniuždytas ir apdovanotas tik perpjautu per pusę obuoliu bei kraupiu suvokimu, kad jo patirtos kančios atėjo į pasaulį amžiams, o atsakymo neturintis klausimas „už ką?“ visada su mumis“.
Dievą E.Nekrošiaus spektaklyje vaidina Salvijus Trepulis, Šėtoną - Vygandas Vadeiša, kitus vaidmenis - Marija Petravičiūtė, Beata Tiškevič, Darius Petrovskis ir Vaidas Vilius. Scenografiją sukūrė Marius Nekrošius, kostiumus - Nadežda Gultiajeva, muziką - Leonas Somovas.
E.Nekrošiaus spektaklis „Jobo knyga“ „Menų spaustuvėje“ bus rodomas sausio 24-26 d. 19 val. Bilietų kaina -- 80 Lt.
