Latvių emigrantų kronikos
Sausio 10-ąją įvyko premjera. Latviškai spektaklis vadinamas „Izraiditie“ ir turi paantraštę „Latvių emigrantų kronikos“.
Rygos Dailės teatre O.Koršunovui dirbti padėjo ta pati komanda: choreografė Vesta Grabštaitė, kostiumų dailininkė Agnė Jagelavičiūtė, scenografas Gintaras Makarevičius, kompozitorius Saulius Prūsaitis, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas.
Prieš premjerą „Išvarymą“ kiek pakoregavo dramaturgas M.Ivaškevičius, kurio pjesę išvertė Indra Brūverė.
Naujųjų laikų odisėja
Laukdama premjeros latvių spauda rašė apie naujųjų laikų odisėją. O.Koršunovas, kalbėdamas latvių televizijai, lygino „Išvarymo“ Beną su Peru Giuntu – mitiniu herojumi, kuriam kelionė tapo savęs pažinimu.
Latviams, pamačiusiems Vilniuje „Išvarymą“, nekilo idėjos nusiųsti savo dramaturgą į Londoną (Ispaniją, Norvegiją, Vokietiją – į bet kurią šalį, į kurias „išvaro“ rytų europiečiai) ir gauti nuosavą pjesę, o pagal ją statyti spektaklį apie žaizdas, kurias palieka emigracija.
Matyt, pernelyg aišku, kad M.Ivaškevičiaus išmintinga ir sąmojinga pjesė yra universali, neapsiribojanti vien emigracija. „Išvarymo“ herojų klajonėse savo perus giuntus ir odisėjus atpažįsta ne vien lietuviai ir ne vien emigrantai, „busiukais“ vykę į londonus.
Ir Benas, ir Vandalas, ir Eglė kuria save, o dramaturgas seka tos kūrybos kryptimis: kaip vieną žmogų likimas murdo į dugną, kaip jis kyla, kaip kitas asmuo iš tariamos prabangos smunka į purvą, kaip ir kodėl trečiasis griauna. Jam rūpi, kodėl tiek pykčio, agresijos, noro žeminti kitą gauname iš savo šalies?
Šią nuožmios patirties pjesę O.Koršunovas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 2011-aisiais pastatė kaip miuziklą, kaip šou su sąmojo pliūpsniais.
Beno vaidmenį režisierius padalijo dviem aktoriams, kad jaunesnis vaidintų praeitį nuo viltingos kelionės į Londoną, o vyresnis – suluošinto žmogaus dabartį neįgaliojo vežimėlyje su mažyte savo šalies vėliava.
Spektakliai keliauja svetur
Pakartoti sėkmingą garsaus režisieriaus spektaklį kitoje scenoje – įprasta tarptautinė teatrų praktika.
Tarkime, Rimas Tuminas perkėlė savo režisuotą Nikolajaus Gogolio „Revizorių“ į J.Vachtangovo teatrą – maskvietis Vladimiras Makoveckis Vilniuje galėjo vaidinti Gorodničių su lietuvių aktoriais, nes mizanscenos buvo tos pačios.
R.Tumino „Maskaradas“ iš Vilniaus mažojo teatro taip pat persikėlė į Maskvą.
O.Koršunovas su Maksimo Gorkio pjese „Dugne“ pasielgė kiek kitaip. Ją visą pastatęs Norvegijoje, Vilniuje darbui su lietuvių aktoriais jis pasirinko tik paskutinį veiksmą. Tai nauja interpretacija.
„Išvarymas“ perkraustytas į Rygą su viskuo, kas jam būdinga Vilniuje, todėl ir atrodo, kad matai tą patį spektaklį, tik su kitais aktoriais, kalbančiais latviškai.
Tačiau žaisti žaidimą „rask dešimt skirtumų“ būtų netaktiška, nes tai vis dėlto kūryba, o skirtumai priklauso ne vien nuo techninių kito teatro parametrų, bet ir nuo kiekvieno kuriančiojo individualybės. Juk neįdomu bukai kartotis.
Scena – platesnė
Keletas pastebimiausių išorinių skirtumų. Scena Dailės teatre platesnė, joje ir spektaklio metalinė sofa erdvesnė, kaip ir „skalbimo mašinos-mėsmalės“ ertmė scenos dešiniajame šone. Ilgesnis ir baro stalas-takas-krantas. Baro merginos apsitempusios triko, kurių piešinys – Didžiosios Britanijos vėliava.
Keista, bet tame bare minios mažiau. Gyvai grojo grupė „Ryga“ – ne tik S.Prūsaičio, bet ir savo muziką.
Pagrindinius vaidmenis kūrė aktoriai, kiek vyresni už vilniečius – nepakartojamus, atominius Ainį Storpirštį ir Marių Repšį.
Į „Išvarymą“ jie atėjo kone iškart po studijų ir laimėjo publikos simpatijas nuo pirmo pasirodymo scenoje. Nuo herojų prisistatymo.
Pasiteisino kruopštumas
Beną Rygoje vaidino 30 metų Dainis Grūbė – jo kruopštų darbą palengva, scena po scenos liudijo visas spektaklis. Jis niekuo neypatingas, tas jaunas žmogus Benas Ivanovas, kurį iškvietė Beno po n metų atsiminimai.
Jis išskirtinis tapo, kai publikos akivaizdoje tvirtėjo, brendo po kiekvieno smūgio ir siekio išvalyti iš savo vidaus tą šlamštą, „kurio jis prikimštas, kurio jis taip ilgai kratėsi“ – tai Beno po n metų replika.
Vaidinti vyresniojo Beno neįgaliojo vežimėlyje O.Koršunovas pakvietė Jurį Žagarą, kino ir teatro gražuolį, įžymybę, verslininką ir politiką. Tarp J.Žagaro ir D.Grūbės nebuvo tokio stulbinamo kontrasto, kaip Vilniuje tarp Vytauto Anužio ir A.Storpirščio. Rygos Benai buvo ir panašesni, ir jų santykis šiltesnis.
Po M.Repšio Vandalo, atrodė, nebus į ką žiūrėti. Negi galėtų atsirasti dar vienas aktorius, kuris būtų ir akrobatas, ir kovos menų pažiba?
35 metų Lauris Dzelzytis neįskrido prisistatyti akrobatiniais šuoliais, nepadarė špagato. Jo personažo vandalizmas – ir preciziška mušeikos choreografija, ir bendravimo būdas asmens, kurio vertę sudaro raumenys. Šitą Vandalą praturtino paties aktoriaus gyvenimiška patirtis, net jei žiūrovai jos ir nežinojo.
L.Dzelzytis vaidino aktyvų asmenį, kuris buvo grėsmingas, bet naivus, ribotas. O juk tokie sudaro gana didelę visuomenės dalį, tarp išvarytųjų – taip pat.
Drauge su išvarytaisiais
M.Ivaškevičiaus pjesės Eglė Rygoje virto Dana, kurią jos samdytojas vadina ne „Ugly“, o „Well done“.
Buvo visiškai neįdomu, net nuobodu, kai aktorė Elyna Dzelmė rodė stropiai išmoktą Monikos Vaičiulytės Eglės kopiją, nors režisierius niekam nedavė užduoties mėgdžioti.
O.Koršunovas ir pats įėjo į baro sceną premjeros pirmajame veiksme. Prisidėjo prie išvarytųjų.
Neatsitiktinai turbūt tarp „busiuko“ keleivių jis pasodino ir Lilitą Uozuolinią, žymią vyresnės kartos aktorę, primadoną.
Didžiausios žiūrovų meilės ji sulaukė nusifilmavusi 1981 m. seriale „Ilga kelionė per kopas“, kuriame jos partneriai buvo lietuvių aktoriai bendrakursiai Juozas Kisielius ir Romas Ramanauskas.
Ar pažins sėkmės skonį?
Vieną „busiuko“ vairuotojų – akimirkos vaidmenį – gavo aktorius Artūras Skrastinis, paprastai kuriantis pagrindinius vaidmenis (Hamletą, Remarką, Oneginą). Kokia tiksli buvo ta jo „atvarymo“ į Londoną akimirka, kai jis ėmė reikalauti iš savo keleivių pasų.
„Kiekvienas teatro reiškinys realiai gyvena labai trumpai“, – prieš premjerą Rygos televizijai sakė O.Koršunovas.
Į vilnietiškąjį jo spektaklį, vaidinamą nuo 2011 metų Kalėdų, iki šiol neįmanoma gauti bilietų, o jo aktoriai jau seniai žino sėkmės skonį.
Jie „Išvaryme“ laimėtojai, kiekvienos akimirkos dievai, pergalingai vaidinantys tragiškus likimus – publikos džiaugsmui. Taip atsitinka ilgai rodomiems spektakliams.
Rygos „Izraiditie“ aktoriai ėjo į premjerą nežinodami, kaip jų kūrinį priims žiūrovai. Jų kiekviena akimirka iš penkių valandų vaidinimo kol kas priminė riziką, o ne garantuotą palaimą. Tas rizikos skonis greičiausiai ir suteikė spektakliui skaistumo, nežinios azarto.
Žmonės išvykdavo su bilietu į vieną pusę
Oskaras Koršunovas, režisierius: „Aktoriai nebuvo tik akli atlikėjai – jie buvo kūrybiniai partneriai, besidalinantys savo mintimis ir išgyvenimais. Nemažai spektaklyje vaidinančių aktorių taip pat yra gyvenę emigracijoje. Iš viso spektaklyje vaidina beveik 30 latvių aktorių. „Išvaryme“ yra personažas Saško – galiūnas, kuris gauna atlyginimą už tai, kad ringe pralaimi. Jo vaidmenį Rygoje atlieka tikras galiūnas Raivis Vidzis, prisipažinęs, kad prieš keletą metų gyveno kaip Vandalas, bet laiku atsipeikėjo. Svarbu tai, kad spektaklyje kalbame apie tą emigraciją, kai žmonės išvykdavo turėdami bilietą tik į vieną pusę, nežinodami, ką ten veiks, nemokėdami kalbos. Jų likimai tragiški, kupini įvairios patirties ir paradoksų.“
Spektaklis įgijo naują lygmenį
Marius Ivaškevičius, dramaturgas: „Važiuodamas į Rygą galvojau apie vieną pavyzdį – M.Haneke „Smagius žaidimėlius“, filmą, pirmiausia sukurtą Austrijoje, o vėliau jo paties, tik jau su kitais aktoriais ir kita kalba, pakartotą Amerikoje. Kopija buvo nebloga, bet vis dėlto neprilygo originalui. Su latviškuoju „Išvarymu“ įvyko kiek kitaip. Man jis pasirodė dar švaresnis, tobulesnis, saikingesnis ir tuo pat metu mistiškesnis, turintis didesnę paslaptį. Publikos reakcija – neįtikėtina. Vieni buvo šokiruoti, sukrėsti, kiti spektaklį vadino geriausiu per pastaruosius dvidešimt metų, tretiems tai buvo apskritai geriausias gyvenime matytas vaidinimas. Latviškasis variantas tarsi pratęsė lietuvišką originalą, užklodamas ant jo naują lygmenį. Ir taip dabar norėtųsi, kad lietuviškas perimtų geriausius latvių atradimus, pridėtų dar savų ir vėl išsiveržtų į priekį. Tikiuosi, greitu laiku taip ir atsitiks, bent jau O.Koršunovas apie tai užsiminė.“
