Pasibaigus metams, įvertinus visus 2013-ųjų pastatymus ir LNOBT scenoje sukurtus vaidmenis, buvo išrinkti geriausi metų operos ir baleto solistai. Statulėles ir piniginius prizus šiemet gavo 3 nominantai.
Geriausiu tarp 2013 m. operos solistų išrinktas Tadas Girininkas už Karaliaus Henriko vaidmenį Richardo Wagnerio operoje „Lohengrinas“ ir de Silvos – Giuseppe Verdi operoje „Ernanis“.
Geriausiu tarp baleto solistų pripažintas Marius Miliauskas už Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vaidmenį Giedriaus Kuprevičiaus balete „Čiurlionis“ ir Karalių Marką balete „Tristanas ir Izolda“ pagal R.Wagnerio muziką.
Šių apdovanojimų steigėja yra bendrovė „Švyturys-Utenos alus“. LNOBT paramos fondo „Orfėjaus lyra“ įsteigtas apdovanojimas už geriausią antraplanį vaidmenį šiemet teko balerinai Rūtai Juodzevičiūtei už Marijos vaidmenį balete „Čiurlionis“ ir Mikaelą balete „Karmen“ pagal Georges'o Bizet muziką.
„Džiaugiuosi, kad pasibaigus metams visi kartu galime pasveikinti „Operos švyturius“ – ryškiausiai visus metus švietusias operos ir baleto žvaigždes. Jų darbas – neįkainojamas, kiekvieną kartą pasirodę scenoje jie mums suteikia nuostabių emocijų, grožio pojūtį. Mums didelė garbė būti šalia iškiliausių šalies artistų. „Švyturiai“ yra mūsų paramos Lietuvos kultūrai ir menui atspindys“, – teigė bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ generalinis direktorius Rolandas Viršilas.
Po G.Verdi operos „Ernanis“ premjeros vertintojai pažėrė spektakliui kritikos, bet apie de Silvos vaidmens atlikėją pareiškė: „T.Girininkas sukūrė visapusiškai tobulą vaidmenį, įtikinantį ir muzikiniu, ir vaidybiniu atlikimu.“
– Ar tikėjotės „Švyturio“ prizo? Bent slapta... – pasiteiravau naujojo „Švyturio“ T.Girininko.
– Žmogus visada tikisi kokio nors įvertinimo – anksčiau ar vėliau. Bet visada yra darbas. Tiesiog dirbu savo darbą, o rezultatai kalba patys už save.
– Prizą gavote už Karalių Henriką R.Wagnerio operoje „Lohengrinas“ ir didiką de Silvą G.Verdi operoje „Ernanis“. Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdamas šiuos vaidmenis?
– Vaidmenys skirtingi tiek muzikine, tiek vaidybos prasme. Nors sakoma, kad G.Verdi dainuoti lengviau, aš to nepasakyčiau. Karaliaus Henriko partija man pasirodė šiek tiek lengvesnė, bent jau vokališkai. Iššūkis atsiranda dėl vaidmens apimties, dramaturginės linijos.
G.Verdi man buvo vienas sunkesnių uždavinių, nes jis – bel canto kompozitorius, „Ernanis“ – labai graži bel canto opera, o čia sudėtingiausia išlaikyti vientisą muzikinę liniją. R.Wagnerio „Lohengrine“ mano vaidmuo daugiau rečitatyvinio pobūdžio, nors kai kuriose vietose yra trumpų melodinių linijų, mini arijų, panašių į bel canto pavyzdžius.
– Ar patenkintas, kad savo repertuarą papildėte šiais vaidmenimis?
– Be abejo. Anksčiau sakiau, kad R.Wagnerio nedainuosiu, kol nesulauksiu bent jau keturiasdešimties, tačiau išėjo taip, kad dovaną – partiją R.Wagnerio operoje – gavau trisdešimtmečio proga.
– Kaip ieškojote vaidmenų interpretacijos? Kliovėtės savo patyrimu, žiniomis, intuicija ar atsidavėte režisieriaus valiai? Pastaruoju metu iš dainininkų lūpų dažnokai nuskamba nepasitenkinimas režisierių darbu, partitūros nepaisymu, dainininkų „prievartavimu“ vardan režisūrinių sprendimų, neva turinčių suintriguoti viskuo persisotinusią publiką, paveikti ne tik jos muzikinę klausą, bet ir dar galas žino kokius pojūčius.Antai Milano „La Scala“ šių metų sezono atidarymo proga parodytoje G.Verdi „Traviatoje“, kurią režisavo šokiruoti mėgstantis rusų režisierius Dmitrijus Černiakovas, Violeta miršta visai ne nuo džiovos, o nuo alkoholio perdozavimo. O štai šeštadienį Lietuvoje koncertuosiantis baritonas Dmitrijus Chvorostovskis atsisakė dainuoti „Eugenijaus Onegino“ spektaklyje, kuriame Oneginas ir Lenskis traktuojami kaip gėjų pora...
– Aš įsiklausau į režisieriaus reikalavimus, bandau suvokti, ką jis nori pasakyti personažu, kaip jį įsivaizduoja. Pats irgi turiu savo nuomonę, tad ieškome bendro vardiklio.Jeigu žvelgtume į Karaliaus Henriko personažą iš R.Wagnerio mitologinės pozicijos, jis tikriausiai buvo karūnuotas, sėdėjo soste, buvo karvedys, karžygys, o mūsų spektaklyje, kurio veiksmas, kaip žinome, perkeltas į prieškario Vilnių, yra generolas.
Pagal mano amžių jis yra jaunas generolas, greičiau generolo sūnus, patekęs į žiaurią situaciją – turi valdyti šalį ir nežino, kaip tai daryti. Maža to, jam ant pečių užgriūna dar ir Elzos problemos.
Henriko vaidmuo – tai vidinės minčių kovos, mėginimo suvokti, kaip valdyti šalį, išraiška.O de Silva – turbūt viena mano svajonių partijų. Vilniuje pastatytame spektaklyje personažas irgi piešiamas įdomiai – veiksmas vyksta muziejuje, de Silva yra ir didikas, ir muziejaus savininkas, jis yra ir paveikslo personažas, ir gyvas veikėjas. Įdomūs kontrastai.
Mano manymu, jis nėra senis, tegul ir sėdi invalido vežimėlyje. Jis atsisėda į vežimėlį silpnumo akimirką – o tai gali patirti ir jauni žmonės užėjus svaiguliui, širdies priepuoliui ar kokiai kitai negaliai. Vežimėlis tampa kaip ir atrama, kai jam bloga. Ir lazda, pagal mano interpretaciją, nėra seno žmogaus atramos šaltinis, o greičiau elegancijos atributas.
– Šie vaidmenys jums – ne vieninteliai praėjusį sezoną. Pakanka prisiminti kad ir daug komplimentų sulaukusį, netgi lietuviškojo Marcello Matroianni vardą jums pelniusį Don Alfonsą Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Visos jos tokios“, dalyvavimą tarptautiniame projekte – Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operoje „Caro sužadėtinė“.
– Per metus turėjau, ko gero, septynias premjeras: Henrikas „Lohengrine“, Don Alfonsas operoje „Visos jos tokios“, Maliuta Skuratovas „Caro sužadėtinėje“, vaidmenys „Vedybų vekselyje“, „Džanyje Skikyje“, „Ernanyje“, „Figaro vedybose“, dar stambios formos veikalas – Josepho Haydno „Metų laikai“ Klaipėdoje. Darbų netrūko.
– Ar nepatrūksite? – Manau, kiekvienas dainininkas, muzikantas svajoja apie darbą – jis suteikia daug malonumo.
– Pasaulyje yra ir tokia praktika, kai dainininkas sėkmingai parengia vieną partiją ir ją atlikdamas keliauja per teatrus. Pas mus neseniai viešėjo britų dainininkas Ianas Storey, kuris Tristano partiją įvairiuose teatruose dainavo jau penkiasdešimt kartų. Ir nors tai nėra jo vienintelis vaidmuo, iš Tristano jis galėtų sėkmingai gyventi. Kaip žiūrite į tokią praktiką?
– Labai sveikintina, jei tai pavyksta. Penkiasdešimt atlikimų gali būti visiškai skirtingi, dainininkas turi galimybę tobulinti vaidmenį iki menkiausių detalių.Bet man patinka nauji vaidmenys. Jie suteikia papildomų minčių, leidžia jau įgytą patyrimą pritaikyti naujai, plėsti akiratį. O jei penkiasdešimt tų pačių partijų, tai ir gyveni vienu Tristanu.Aš noriu išbandyti kuo daugiau vaidmenų – ir rusiškos, ir vokiškos, ir lietuviškos muzikos. Dabar kaip tik pradedama statyti Onutės Narbutaitės opera „Kornetas“, kurioje irgi dainuosiu.
– Mūsų teatruose gana platus repertuaras ir po premjeros kito spektaklio kartais tenka laukti net pusmetį. Ar per tiek laiko vaidmuo nenusitrina, nedingsta detalės?
– Šiek tiek. Jei būtų vienas po kito penkiasdešimt „Lohengrinų“ įvairiuose pasaulio teatruose, partija nepasimirštų. Bet jeigu atlikėjas gerai įvaldęs medžiagą, nemanau, kad problema ją kartoti. Nors man yra buvę: po ilgos pertraukos atsiverčiau partitūrą ir sutrikau nežinodamas, nuo ko pradėti. Bet trys keturi ir viskas atgijo, tarsi vakar būčiau dainavęs. Vaidmuo glūdi kažkur viduje ir jį tereikia atkartoti.
– Vadinasi, galime užtikrinti klausytojus: jeigu nepateko į premjerą, vėlesniame spektaklyje patirs tą patį įspūdį?
– Taip, visiškai su tuo sutinku. Vėlesni spektakliai gali būti netgi stipresni, nes medžiaga, kuri glūdi viduje, susiguli, subręsta.
– Jūs esate bosas, o tokiam balsui dažniausiai sukurti valdovų, žynių ar piktadarių vaidmenys. Pasinerti į meilės aistras – tenorų privilegija. Ar kartais nepasigendate kokio nors aistringo meilužio vaidmens?
– Bosams irgi kartais pasitaiko tokio pobūdžio vaidmenų, tik labai retai. Tačiau nepasakyčiau, kad boso personažai neturi aistros – jų išgyvenimai ne išoriniai, o vidiniai, aistros kunkuliuoja sieloje. Man patinka mano vaidmenys.
– Ar turite svajonių vaidmenų, be de Silvos, kurį jau minėjote?
– Tai mano paslaptis. Turiu nemažą sąrašą vaidmenų, kuriuos norėčiau sukurti, bet telieka tai mano svajonių pasaulis. O juk svajonės turi savybę pildytis.
Tarp apdovanotųjų – ryškiausios žvaigždės
„Švyturių“ apdovanojimai per savo gyvavimo metus jau peržengė vienos artistų kartos ribas. Pažvelgus, kas buvo pirmieji „Švyturių“ laureatai (ne kartą buvo apdovanoti Eglė Špokaitė, Vytautas Juozapaitis, Olga Konošenko), ir kam šie apdovanojimai teikiami šiandien, matyti, kad „Švyturiai“ ženklina jau kitos, jaunesnės, menininkų kartos laimėjimus.
Nominantus renka ekspertų komisija, vertinanti visų metų pastatymus ir vaidmenis.„Švyturiai“ pradėti teikti 2002 m. Nuo to laiko šį gražų apdovanojimą pelnė visas būrys scenos meistrų: operos solistai Irena Milkevičiūtė, V.Juozapaitis, Joana Gedmintaitė, Dainius Stumbras, Laimonas Pautienius, Julija Stupnianek, Viktoras Aleškovas, Sandra Janušaitė, Sigutė Stonytė, Egidijus Dauskurdis, Irena Zelenkauskaitė, Jovita Vaškevičiūtė, Kęstutis Alčauskis, Ramūnas Urbietis, Vladimiras Prudnikovas, Rafailas Karpis, Ieva Prudnikovaitė, Kostas Smoriginas, Vaidas Vyšniauskas.Apdovanojimus yra pelnę baleto solistai E.Špokaitė, Nerijus Juška, O.Konošenko, Takasis Aokis, Aurimas Paulauskas ir Miki Hamanaka, Eligijus Butkus, Inga Cibulskytė, Nailia Adigamova, Martynas Rimeikis, Andrius Žužžalkinas, Romas Ceizaris, Anastasija Čumakova.
2009 m. LNOBT paramos fondas „Orfėjaus lyra“ įsteigė prizą už profesionaliai sukurtus antraplanius vaidmenis. Šiuos apdovanojimus pelnė Arūnas Malikėnas ir R.Karpis. 2011 ir 2012 m. „Orfėjaus lyros“ prizą už ryškiausią debiutą pelnė šokėjas Kipras Chlebinskas ir dainininkas Merūnas Vitulskis.
