Šis Vaizdų kultūros studijos leidinys – antroji kino istorijos dalis. Ji pratęsia prieš porą metų išleistą „Trumpą kino istoriją“, pasakojusią apie kino faktus ir asmenybes nuo ištakų.
Kas arčiau širdies
Veikalas – ne vieno, o keliolikos autorių darbas, kuriam vadovavo kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė. Tarp autorių – ir kino kritikos autoritetai Živilė Pipinytė, Izolda Keidošiūtė, Rasa Paukštytė, ir mažesnio patyrimo kolegos, ir pradedantys vertintojai.
Naudojamas ir kino kritikos paveldas – Sauliaus Macaičio straipsniai iš jo knygos „25 seansai. Vienos kartos kino biografija“ ir „Kino“ žurnalų.
Kad lietuviškai skaityti kino istoriją yra gerai, niekas neabejoja. Tačiau ir pamačius pirmąjį leidinį, ir dabar, gavus trigubai storesnį, 340 puslapių krovinį, norisi sužinoti, kodėl reikėjo patiems lietuviams rašyti pasaulio kino istoriją. Juk prirašyta. Tik išsiversk!
Į šį klausimą per „Trumpos kino istorijos“ pristatymą „Skalvijoje“ maloniai atsakė leidinio sumanytoja Neringa Kažukauskaitė.
Esą kiekvienos šalies autoriai tempia kino istoriją į savo pusę, savaip sureikšmina. Pavyzdžiui, prancūzams jų kinas įdomiausias, britams – britų. O lietuviai pasistengė pateikti lietuviams kuo objektyvesnį paveikslą. Kiekvienas rašęs apie tai, kas jam arčiau širdies.
Seni geri pažįstami
Knygoje trumpai ir informatyviai apžvelgiama, kokie kino reiškiniai pokariu vyko JAV, Europoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje, Australijoje. Tarkime, „raganų medžioklės“ epocha Holivude ir Stalino laikų kinas Rusijoje arba kaip formavosi modernioji kino kalba ir postmodernistinis kinas.
Skyriuje „Didieji kino vienišiai“ pasakojama apie Ingmarą Bergmaną, Andrejų Tarkovskį, Luisą Bunuelį, „Naujajame Holivude“ – apie kelio filmus.
Taigi skaitydami po truputį pažinsime ir kryptis, ir žanrus, ir asmenybes.
Didžioji knygos dalis skiriama asmenybėms, formavusioms kino veidą įvairiose šalyse: naująją bangą Prancūzijoje, italų kino aukso amžių, vokiečių naująjį kiną, Rusijos kiną po 1956-ųjų, Japonijos, Didžiosios Britanijos kino viršūnes.
Įdomu šią knygą vartyti. Juk ji – apie klasiką. Filmų pavadinimai žinomi, net jei ne visi filmai matyti, jų režisierių pavardės taip pat girdėtos. Iš esmės tai seni geri pažįstami.
Kaip per pristatymą pasakė R.Paukštytė, kino klasika yra tie slenksčiai, kurių neperžengę sunkiau suprasime šios dienos kiną, todėl šioje knygoje nėra tuščių puslapių.
Padeda atskleisti įvairovę
Dėl autorių patirties skirtumų lietuviškoji „Trumpa kino istorija“ atrodo raina ir marga. Rašiusiųjų pavardės sudėtos knygos pradžioje – nurodyta, kuriuose puslapiuose jie reiškėsi. Toliau nesukonkretinama, kuris tekstas yra kieno.
Skaitai ir supranti, ar tą skyrių rašė asmenybė, kuri mato ne tik savo rašymo objektą, bet ir viso kino kontekstą, ar prieš akis – faktų, citatų, populiarių frazių rinkinys, bandant apibendrinti vieno ar kito kūrėjo portretą.
Knygos pristatymo metu buvo iškilusi turinio margumo tema. Pasirodo, tai lemia šiandienio laiko galimybės, kai gali gauti bet kokios informacijos iš bet kur, o bendras vaizdas nuo to darosi nebeaprėpiamas, todėl fragmentiškas.
Laikas ir parodys, ar „Trumpos kino istorijos“ sudarytojos teisios, jei neskiria pastangų kiekvieno knygos fragmento kokybei išreikalauti.
Bet kokiu atveju, kaip įžangoje rašo A.Kancerevičiūtė, kiekvienas straipsnio autorius išreiškė savo santykį su nagrinėjama medžiaga, todėl knygoje pateikiami ne tik pagrindiniai kino istorijos faktai, bet ir skirtingi požiūriai, kurie atspindi ir padeda atskleisti kinematografijos įvairovę, klasikinių filmų atvirumą vis naujoms interpretacijoms.
