Nors vakar po Vilnių vaikščioję Trys Karaliai neužsuko į Lietuvos
rašytojų sąjungą, tačiau ši diena turbūt įsimins Aidui Marčėnui. Šis 53
metų poetas pelnė tradicinę minėtos sąjungos premiją.
A.Marčėnui apdovanojimas įteiktas už visai neseniai pasirodžiusį
eilėraščių rinkinį „Tuščia jo“. Kai kurie kritikai „Tuščia jo“ jau
vadina viena geriausių šio poeto knygų, kurioje įvairiomis formomis
improvizuojama gyvenimo ir kūrybos temomis.
Anksčiau dar ir Trijų Karalių premija vadintas Lietuvos rašytojų
sąjungos apdovanojimas išskirtinis tuo, kad laureatą renka kolegos
rašytojai.
– Esate pelnęs jau bene visas šalies literatūros premijas. Ar kartais nesinori pasakyti: „Tuščia jų“? – paklausiau A.Marčėno.
– Į premijas norėtųsi žiūrėti kaip į pridėtinį dalyką, kuris neturėtų
būti labai svarbus. Bet taip nepavyksta, nes pelnius premiją vis tiek
apima geros emocijos.
Premijos suteikia galimybę pasitikrinti savo darbo prasmingumą, nors ir
žinai, kad tai yra iliuzija – jas teikia ne dievai, o žmonės. Kita
vertus, ir tai yra gerai – šitaip žmonės pagerbia žmones. Juk jei kuri
gerai, premijos neišvengiamos.
– Atsimenu, šviesaus atminimo poetas Sigitas Geda, pelnęs Lietuvos rašytojų sąjungos premiją, ištarė, kad jam šis apdovanojimas yra bene mieliausias, nes jį skiria savi, kitaip tariant, kolegos, kurie irgi rašo. Kuo jums išskirtinė Lietuvos rašytojų sąjungos premija?
– Kai esi lyg ir visomis premijomis apdovanotas, norisi būti kokios
nors nepelniusiam. Tada jautiesi gyvas, o ne muziejinis eksponatas,
apie kurį niekas net nekalba, nes visiems ir taip viskas aišku.
Lietuvos rašytojų sąjungos premija teikiama labai gražiu laiku. Tai lyg
ir paskutinis anų metų, lyg ir pirmasis šių metų apdovanojimas.
Be to, kokia kompanija! Štai pasigyriau poetui Liudvikui Jakimavičiui,
kad pelniau Rašytojų sąjungos premiją. Jis pasidžiaugė, kad į gerą
kompaniją patekau. Matyt, tą kompaniją ir sudaro L.Jakimavičius.
(Juokiasi.)
– Bent anksčiau šis apdovanojimas buvo vadinamas dar ir Trijų karalių premija. Koks jūsų santykis su religinėmis šventėmis?
– Gražus. Kultūringas. Religijos man – svarbi kultūros dalis.
Kiekviena religinė šventė yra prasminga.
Jai prasmę suteikia ne tik tos religijos kontekstai, bet ir kiti
dalykai. Tarkim, krikščioniškųjų švenčių prasmė glūdi ne tik
krikščionybėje, bet ir pagonybėje, kurią ji užkloja.
– Įvertintoji knyga vadinasi „Tuščia jo“. Ne kiekvienas, ypač jaunesnis, supras, ką tai reikšia?
– Šį pavadinimą galima perskaityti ir taip: tu š... čia jo. Arba: tu
čia jo š... (Juokiasi.)
Kalbant rimčiau, „tuščia jo“ – labai plati sąvoka, kurios gal ir
neverta aiškinti. O angliškai puikiai kalbantis šiuolaikinis jaunimas
gali ją išsiversti kad ir į „let it be“.
Taip vadinosi paskutinė „The Beatles“ plokštelė. Galima sakyti, kad šia
knyga mano gyvenime baigiasi „bitlų“ laikotarpis. Dabar pradėsiu solinę
karjerą! (Juokiasi.)
– Naujoje knygoje ryškus atsigręžimas į jaunystės kūrybą. Gal galite iš savo patirties pasakyti, kuo skiriasi jauno ir jau subrendusio poeto kūrybiniai pasauliai?
– Labai sunku pasakyti. Kiek besuksi, būdamas senas eilėraščio
neparašysi. Jį parašo tik vaikas. Kol tavyje tas vaikas gyvas, tol jis
ir rašo – tiek jaunystės, tiek senatvės eilėraščius.
Jaunystėje buvo daugiau laisvės, nežinojimo, atsitiktinumų, nebijojimo
suklysti. Dabar irgi bandai daryti tą patį, tik tam reikia daugiau
pastangų, nes daug ką žinai ir esi patyręs – vis mažiau erdvės, kur
gali suklysti, nepataikyti. Juk, kaip sakė Osipas Mandelštamas,
eilėraštis yra taiklus nepataikymas.
Mano ankstesnėje esė knygoje „Sakiniai“ yra du teksteliai šia tema.
„Jaunystės poezija“ skamba taip: „Poezija visu ryškumu pasirenka tą,
kuriam gyvenime jau niekas nebešviečia. Tai jos ta stebuklinga šviesa.
Tai jo tie įspūdingi šešėliai.“
Na, o „Senatvės poezija“ susideda iš tokių sakinių: „Užsimirštu, kad
viską, ką sugebėjau, jau parašiau. Rašau, kad prisiminčiau. Kitų
priežasčių nebėra.“
Atmintis – išties svarbus poezijos elementas. Dėl to senatvės poezija
labai dažnai yra įdomesnė, sodresnė už jaunystės.
Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatai
Praėjusio amžiaus laureatai: L.Gutauskas už romaną „Vilko dantų
karoliai“ (1992), A.A.Jonynas už eilėraščių rinktinę „Nakties traukinys“
(1993), J.Kunčinas už romaną „Tūla“ (1994), H.A.Čigriejus už eilėraščių
knygą „Po laiko juokas – vėlyva metūgė“ (1995), N.Miliauskaitė už
eilėraščių rinkinį „Uždraustas įeiti kambarys“ (1996), O.Baliukonė už
eilėraščių rinkinį „Bokštai“ (1997), D.Kajokas už poezijos rinktinę
„Meditacijos“ (1998), R.Granauskas už knygą „Gyvulėlių dainavimas“
(1999).
Šio amžiaus laureatai: V.Kukulas už poezijos rinkinį „Aštuoni gėli
vakarai“ (2000), J.Vaičiūnaitė už eilėraščių rinkinį „Debesų arka“
(2001), S.Geda už eilėraščių rinktinę „Sokratas kalbasi su vėju“ (2002),
P.Dirgėla už romaną „Ceremonijų knygos“ (2003), S.Parulskis už romaną
„Trys sekundės dangaus“ (2004), S.Jonauskas už eilėraščių rinktinę
„Žolės balsas“ (2005), A.Puišytė už poezijos rinktinę „Palaimink žodį ir
aidą“ (2006), R.Klimas už romaną „Maskvos laikas“ (2007), L.Jakimavičius
už eilėraščių apysaką „Elio“ (2008), D.Kalinauskaitė už novelių knygą
„Niekada nežinai“ (2009), D.Petrošius už eilėraščių knygą „Aoristas“
(2010), K.Platelis už eilėraščių rinkinį „Karstiniai reiškiniai“ (2011),
A.Jakučiūnas už apsakymų vainiką „Lalagė“ (2012), A.Šlepikas už romaną
„Mano vardas – Marytė“ (2013), A.Marčėnas už eilėraščių knygą „Tuščia
jo“ (2014).
