Metų pabaigoje du skirtingų lyčių ir tautybių choreografai „Menų spaustuvėje“ pateikė savo žvilgsnį į moterį.
Abu spektakliai – Jerome’o Meyerio (Šveicarija/Olandija) „W(o)men“ ir Airos Naginevičiūtės (Lietuva) „Chimeros karoliai“ išauginti iš eskizų.
Pėdsakai – tik ant megztinio
J.Meyerio kūrinys lyg ir pretendavo į komediją, tačiau pretenzijas pateisino tik vienas jo dalyvis – visai ne moteris, o puikus šokėjas Mantas Stabačinskas.
Jo originalios improvizacijos ir autoironija traukte traukė į nuobodulio pelkę grimztantį spektaklį.
Prabangiais apatiniais aprengtos trys šokėjos – Agnė Ramanauskaitė, Ieva Navickaitė ir Airida Gudaitė, o gal ir pats choreografas, regis, visai nesuprato, kokius personažus turėtų sukurti.
Šokėjos atrodė lyg ką tik nulipusios nuo apatinio trikotažo kolekcijos demonstravimo podiumo – stypčiojo, kraipėsi, griuvinėjo ant storu plunksnų sluoksniu nuklotų grindų.
Nepadėjo ir Ritos Mačiliūnaitės muzika.
Merginų šokis panėšėjo į išvargtas pabiras improvizacijas, tarp kurių buvo tik vienas stiprus I.Navickaitės ir M.Stabačinsko duetas, atmintyje atgaivinęs laikus, kai abu šokėjai dirbo šokio teatre „Aura“.
Susidariau įspūdį, kad choreografui labiausiai norėjosi parodyti gražiais apatiniais apsitempusias gražias moteris ir nekvaršinti galvos, kas po tuo slypi.
O kad eilinis žiūrovas neperprastų šios jo minties, į sceną buvo pakviestas dar ir vyras, kurio pagrindinė užduotis buvo tiesiog būti.
Netrukus „W(o)men“ pėdsakų buvo daugiau ant baltais vištų pūkais aplipusio megztinio nei atmintyje.
Moteris – siela be kūno
A.Naginevičiūtė į moterį pažvelgė kitaip – pabrėžė tik tai, kas leidžia pažvelgti į moters vidų. „Chimeros karoliuose“ moterys nesijuokia, jos neturi veidų, įpročių, norų, t.y. to, kas jas išskirtų kitų moterų minioje.
Kaip ir ankstesniuose savo spektakliuose, A.Naginevičiūtė nėrė į pačią gilumą ir akcentavo bendresnes savybes – dvasios stiprybę, savęs ieškojimą, amžiną nerimastį, viltį, brandą.
Moters chimeros įvaizdį iš atskirų bruožų kūrė penkios šokėjos: Goda Laurinavičiūtė, Erika Vizbaraitė, Sigita Juraškaitė, Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė. Kiekviena skirtinga, tačiau – visumos dalis. Choreografė privertė jas atsiverti ir iš tų atsivėrimų žiūrovams pateikė moteriškumų vėrinį.
Bent lašo autoironijos
Atsižvelgiant į šokėjų asmenybę, skyrėsi ir „Chimerų karolių“ epizodai – juose buvo daug individualumo, kurį A.Naginevičiūtė suvaldė, priversdama šokėjas pažvelgti į jų moteriškumą jos akimis.
Vieni epizodai atrodė kiek ištęsti, juose vyravo vizualumas, kai turi tiesiog stebėti lėtai judančią moterį ir atrasti tame judesio estetikos žavesį.
Kiti – gerokai prasmingesni ir dinamiškesni, kaip tas, kuriame G.Laurinavičiūtė kasdienius buitinius judesius originaliai įpynė į šamanės burtų šokį.
„Chimeros karoliai“ buvo veriami ne tik judesiais, bet ir garsais, kuriuos kūrė ir kompozitorius Vladas Dieninis, ir griežtomis linijomis pasižymintys Arūno Adomaičio scenografijos objektai.
Scenos šviesų dizaineris Andrius Matusevičius tuos objektus suminkštino, pavertė spinduliais, kurie skambėjo nuo kiekvieno šokėjų prisilietimo.
Muzikos instrumentais tapo ir patys šokėjų kūnai, muzikos garsais – jų kvėpavimas.
„Chimeros karoliai“ buvo gerokai sodresnis, subtilesnis spektaklis nei „W(o)men“, tačiau abu prailgo. Kad taip gilesnės minties vienam ir bent lašo autoironijos kitam.
