H.Vancevičius atvedė į dramos sceną poetą Justiną Marcinkevičių, nė nemaniusį rašyti teatrui. H.Vancevičius režisavo Just.Marcinkevičiaus trilogiją, kurią sudaro „Mindaugas“ (1969 m.), „Katedra“ (1971 m.), „Mažvydas“ (1978 m.), dilogiją „Prometėjas. Ikaras“ (1981 m.), parašytą Akademinio dramos teatro atidarymui po rekonstrukcijos.
Yra išlikęs poeto Just. Marcinkevičiaus autoironiškas prisiminimas apie jų su H.Vancevičiumi pažintį ir poemos „Dvidešimtas pavasaris“ kelią į Kauno valstybinį muzikinį dramos teatrą, kuriam anuomet režisierius vadovavo.
Nepažinojo vienas kito
H.Vancevičiui skirtame leidinyje 1977-aisiais Just.Marcinkevičius rašė: „Vėlyvą 1957 metų rudenį ir aš dar buvau labai jaunas, ir Henrikui Vancevičiui dar toli buvo iki 50-ies. Nepažinojome vienas kito.
Tiesa, spaudoje jau buvau skaitęs nemaža gerų atsiliepimų apie Kauno dramos teatrą ir šio teatro vyriausiojo režisieriaus H.Vancevičiaus darbą. Taigi 1957-ųjų rudenį vėlai vakare prie durų kažkas paskambino. Atidariau.
Kresnas, šiek tiek vylinga šypsena vyriškis, vis braukdamas aukštyn į šonus krintančius plaukus, prisistatė: „Vancevičius. Iš Kauno. Pašnekėti reikia!“
Reikia, tai reikia, sakau, tiktai kokia čia gali būti mūsų šneka? Nuo Kauno aš toli, o nuo teatro dar toliau...
„Tai va, – sako, – reikia pastatyti „Dvidešimtą pavasarį“. Reikia, tai reikia, bet kad „Dvidešimtas pavasaris“, drauge Vancevičiau, sakau, poema, o dramos rašyti ta pačia medžiaga aš neketinu.
Čia ir prasidėjo! Tą vakarą aš sužinojau, kad mano poema taip gudriai parašyta, kad ji prašyte prašosi į sceną, kad iš tikrųjų, teatro akimis žiūrint, tai visai net ir ne poema, o drama, kurią tik vaidink ir norėk! Mūsų laimė, sako, kad kiti teatrai to nepastebėjo...“
Aidėjo žiūrovų ovacijos
„Blaškydamasis po nedidelį kambarį, trumpam nukrisdamas ant pavojingai braškančios kėdės, vėl pašokdamas ir apkabindamas mane (šito mat reikalavo mizanscenos), Henrikas suvaidino man pusę „Dvidešimto pavasario“, – tęsė Just.Marcinkevičius. – Mano veidas švytėjo.
Matydamas, kad aš jau pasiduodu, Vancevičius trenkė paskutinį smūgį: o tu pamatysi, kas dėsis, kai į sceną išleisime Balandytę, Genį, Butkevičių. (Gražina Balandytė, Kęstutis Genys, Rolandas Butkevičius – talentingiausi to meto Kauno dramos teatro trupės aktoriai. – Red.)
Mano ausyse nenutildamos aidėjo žiūrovų ovacijos, mintimis aš jau stovėjau ryškiai apšviestoje scenoje, paskendęs gėlėse, bučiuodamas rankas artistėms ir žemai bei kukliai lenkdamasis publikai.
Buvo jau po dvyliktos nakties, kai aš, nepajėgdamas atsispirti tokiam saldžiam regėjimui, sušukau: „Iš tikrųjų, reikia pastatyti „Dvidešimtą pavasarį“!“
Čia atimsi, čia pridėsi
Just.Marcinkevičius prisiminė: „Išspaudęs iš manęs šiuos žodžius, Vancevičius surimtėjo (aš, atsimenu, net išsigandau – ar tik nepraėjo jam noras statyti „Dvidešimtą pavasarį“, galvoju. Ką tu žinai su tais teatralais...).
Dabar, sako, kad reikalas būtų užtikrintas, teks pačiam dar šiek tiek padirbėti. Vieni niekai, sako, čia atimsi, čia pridėsi, na, o pakeliui visą poemą „paversi“ pjese... Pasėdėsi porą vakarų, ir viskas.
Henrikai, sakau, taigi pats tvirtinai, kad poemą nors ir šiandien imk ir nešk į sceną...
Žinoma, žinoma (vėl šiek tiek atsitraukė Vancevičius), taip, nors ir šiandien! Bet teatras yra teatras, žiūrovas yra žiūrovas, poema yra poema, o pjesė yra pjesė. Supranti?
Aš nesupratau, bet linktelėjau galvą, kad supratau. O supratau aš žymiai vėliau, kai iš tikrųjų man teko kone parašyti naują pjesę poemos motyvais, važinėti į Kauną, sėdėti repeticijose, ginčytis su Vancevičium, grįžus vėl rašyti naujas scenas ir epizodus... Supratau, kaip gražiai jis mane pagal Stanislavskio metodą, lietuviškai sakant, nupirko.
Kalbant rimtai, man atrodo, kad jau nuo to pirmojo mūsų susitikimo atsiskleidė pagrindinis Vancevičiaus – režisieriaus bruožas: jo aistringas rūpinimasis originaliuoju teatro repertuaru.
Daugelis spektaklių, o ypač vadinamųjų inscenizacijų, tikrai jo entuziazmo, atkaklumo ir pastangų dėka išvydo sceną.“ (LR)
