A.Kisarauskaitės ir J.Melniko knygos – tarp buduaro ir plakato

Taigi: per 2013-ųjų Vilniaus knygų mugę Rolandas Rastauskas, eseistas (atleiskite, Sere, jei ne taip įvardijau), pristatinėjo Aistės Kisarauskaitės novelečių knygą „39 salto mortale“ („Apostrofa“).

Elegantiškai mestelėjo: „Įdomi trumpoji proza, galėtum parašyti“.

Būtent dėl šios priežasties skaičiau labai atidžiai – truko beveik metus.

Rašytoją Jaroslavą Melniką, romano „Maša, arba Postfašizmas“ („Alma Littera“) autorių, gyvą irgi išvydau tik scenoje, kai šis pristatinėjo „Paryžiaus dienoraštį“ toje pačioje knygų mugėje.

Žmonės ten sėdėjo ant grindų – anšlagas. Net Prancūzijos ambasadorius dalyvavo – šnekėjo kažką labai prakilniai.

Tačiau vistiek šmėstelėjo mintis, kad J.Melniko vardą ištarus Kėdainiuose beveik niekas nežinotų, kad jis – lietuvių autorius, intelektualus ir puikus. Ir tai – labai apmaudu: dar viena detalė, įrodanti, kad mes – gilus kaimas.

Drąsiai savinuosi J.Melniką ir atimu iš ukrainiečių, nes didelė garbė lietuvių literatūrai jį turėti.

Metų pabaigoje nutiko lemtingų dalykų: A.Kisarauskaitės trumposios prozos rinkinys buvo įtrauktas į geriausių metų knygų rinkimus. „39 salto mortale“ pateko į stipriausių knygų penketuką suaugusiesiems itin gerbtinoje kompanijoje: joje konkuruoja Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“, Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai“, Andriaus Tapino „Vilko valanda“ ir Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“).

Žaidybiškumu išsiskiriančios noveletės, kur sielos skausmas – ne muilo opera, o piešinys geroje meno galerijoje, – tikrai to vertos.

Beveik tuo pat metu, 2013-iesiems baigiantis, J.Melniko romanas „Tolima erdvė“ jo gimtojoje Ukrainoje paskelbiamas geriausia 2013 metais ukrainiečių kalba parašyta knyga suaugusiesiems ("BBC Book of the Year 2013"). Lietuvių kalba knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Primenu šį apdovanojimą neveltui: „Tolima erdvė“ – romanas metafora apie pasaulį, kurį be išlygų valdo elektronika, yra J.Melniko įsibėgėjimas prieš imantis knygos „Maša, arba Postfašizmas“.

Abiejų veiksmas vyksta tolimoje ateityje: civilizacijos iškrypimai įgyja fantasmagorinę koncentraciją: juokina, piktina, kelia siaubą ir verčia žavėtis autoriaus išradingumu.

Tokie epopėjiniai metų pabaigos įvykiai veikia ne tik skaitytojus – leidėjus dar smarkiau. Leidyklos „Apostrofa“ vadovė Giedrė Kadžiulytė, sutikta tarptautinėje konferencijojoje „Kalba ir mobilumas“, ėmė gąsdinti: „Pasiskubink rašyti apie A.Kisarauskaitės knygą, nes, kai išrinks, tai visi sakys, kad rašai tik apie pripažintus geriausius“ (citata – apytikslė).

Aš ir taip žinau: rašau TIK apie geriausius (net kai juos išdeda į šuns dienas ir neketina niekur rinkti). Beveik tuo pačiu metu leidyklos „Alma Littera“ viešieji ryšiai išdavė, ką pageidautina pranešti apie J.Melniko knygą.

Apie „Mašą ir Postfašizmą“ skaitytojams į galvą derėtų įkalti štai ką: romanas ypatingas, nes kelia esminius savivokos klausimus. Klausimų sąrašą pridedu: „Ar mūsų nepavers gyvūnais? – naujas J.Melniko romanas apie mūsų ir žmonijos ateitį. „Meilė tarp žmogaus ir gyvūno – šokiruojanti santykių istorija“. Arba: „Radikalai ir naciai tuoj grįš į valdžią!“  – perspėja rašytojas“.

Klusniai sutinku: tose frazėse – šventa tiesa.

Apibūdinti J.Melniko kūrinį derėtų net stipriau:„Hitlerio svajonė apie tūkstantmetį Reichą išsipildė“. Arba: „Iš žemesnės žmonių rasės nacistinė valdžia padarė gyvūnus“. Esmingas ir šis teiginys: „Paslaptinga pasaulio vyriausybė planuoja sumažinti žmonių skaičių dešimteriopai, nes – ruošia dirvą postfašizmui“

O davatkoms šiurpinti labiausiai tiktų ši mintis: „Reicho balso“ žurnalistas įsimylėjo gyvūną, kuris tapo žmogumi“.   Rinkodaros taisyklė – nerkis iš kailio

Viskas taip ir yra – nei G.Kadžiulytė iš „Apostrofos“, nei rinkodarininkai iš „Alma Littera“ nė vienu žodžiu nemelavo: abi knygos itin stiprios. Jų privalumas – kad nepanašios it du smegenų pusrutuliai. Jas abi sieja gerai sukonstruota struktūra ir stulbinantis autorių sugebėjimas žongliruoti norimais dėmenimis.

J.Melniko knyga įrodo, kad pasaulis – judaistinis, krikščioniškasis, fašistinis ar post/post/postfašistinis jokių vertybių – cha cha cha – moralinių vertybių niekada nepuoselėjo: tik demagogiją. Padedančią išgyventi elitui, ne jums ir ne man.

A.Kisarauskaitė per suplyšusių džinsų etiketes, technologijas, pieštukų šerdžių kietumą, skolų raštelių grožį atversto „Contemporary Art News“ katalogo fone (dar – per lietaus kapsėjimą Vladimiro Tarasovo džiazo ritmu) įteisina gilų ir kiekvienam normaliam asmeniui būtiną patirti liūdesį.

Ji serviruoja ant padėklo tą liūdesį taip elegantiškai, jog beveik norėtum, kad šis rafinuotas veiksmas taip stipriai neprimintų apie pažeidžiamųjų tikrąją būseną. Autorė – sąmoningai prislopintų ir į vintažinius rėmus įpakuotų skausmų (ir skausmelių) meistrė. Itin patikima meistrė.

Labai žaviuosi jais abiem: žongliravimas yra J.Melniko ir A.Kisarauskaitės skirtinga stiprybė.

Dabar parašysiu, ką manau apie jų tekstų silpniausias vietas.

Kliūva A.Melniko romano kalba – ji kiek supaprastinta. Vyrauja elementarūs žodžiai, aiškiai išreiškiantys mintį, tačiau kalbėjimas nėra vaizdingas. Nusausinta laikraštinė leksika puikiai tinka ten, kur autorius romane cituoja dienraštį „Reicho balsas“, tačiau skamba blogiau, kai aprašinėja laikraščio korespondento meilę storei (ne storulei) Mašai.

Siužetas toks: „Reicho balso“ žurnalistas XXXIX amžiuje ( jo pasiryžimas įrodyti bet ką nė kiek nesiskiria nuo dabartinės žiniasklaidos bandos mentaliteto) įsimyli storę Mašą, skirtą elito maistui, ir įtiki, kad ši – žmogus. Mašos-gyvulio melžimo scena – viena natūralistiškiausių: sentimentalios bobelės šito neatlaikys.

Bet tai – ne trūkumas: ši brutali scena ryški kaip paveikslas.

Toji Maša yra jaudinančio grožio būtybė, kurios lemtis – gyventi tvarte, dirbti ūkio darbus, būti sukergiamai su kitais patinais storais, kad atsivestų jauniklių, o po to – būti paskerstai žmonių… maistui. Taip nustatė visuomenės elitas maždaug XXXIX amžiuje.

Kaip iš tikrųjų nutiks – skaitykite patys.

Rašyti galima visaip – kapotais sakiniais, ilgais sakiniais, net painiais. A.Kisarauskaitė literatūrinės kalbos trūkumais neserga – jos kalba rafinuota.

J.Melniko fenomeną galima paaiškinti labai paprastai – autorius literatūrinius tekstus rašo keliomis kalbomis. Nėra įmanoma jų visų mokėti tobulai (piktdžiugiškai klausiu, kiek lietuvių rašytojų, kaimo šlovintojų, sugebėtų bent pusę novelės parašyti keturiomis kalbomis? Ir kikenu iki soties).

Bet vistiek: skaitant J.Melniką taip ir knieti įterpti kokį sodresnį žodį.

„Esmė glūdi kalboje. Jei tą kanopą pavadinsime „pėda“ (juk ji niekuo nesiskiria nuo žmogaus galūnės), sugrius pasaulis. Išeis, kad žmogus valgo žmogų“ – citata iš J.Melniko romano).

Kalbos nepakankamas grožis yra trūkumas – aksioma.

Bet J.Melniko knygose atsvara yra tai, kad šio išskirtinio autoriaus tekstui būdingos tikslios pauzės – būtent ten, kur reikia. Todėl įspūdis skaitant, kaip herojus kenčia prievartaudamas gyvūnę/moterį Mašą arba suvarydamas peilį senstėlėjusiam storui Kreiviui į paširdžius – stulbinantis.

Todėl, kaip sakoma, „fifty=fifty“: pastabas beveik atsiimu.

Trumpinti – Judo darbas

Dailininkė, fotografė, performansų ir instaliacijų autorė A.Kisarauskaitė – netipiška moteris literatūroje. Tokias labiausiai mėgsta kritikė Giedrė Kazlauskaitė.

Aš – irgi: nes A.Kisarauskaitė pasako ne tai, ko lauki, – ji ištaria lygiai priešingai. Ir labai subtiliai – juodas pavydas ima.

Didžiausias autorės privalumas – elegancija, sunkiai pasiekiama lietuvių literatūros darbininkams. Šitai ją sieja su R.Rastausku ir Kęstučiu Navaku (kuris nors iš jų įsižeis – ką padarysi).

Kai skaitai A.Kisarauskaitės tekstus, mažų mažiausiai esi Paryžiuje, nors išmesto Frako istorija – esmingai vietinė: iš Vilniaus Dailės akademijos koridorių. O kitos istorijos iš herojės Anos gyvenimo – iš Geležinkelio gatvės. Patys žinote, kokios drastiškos tenykštės patirtys, bet išoriškai – nebūtinai regimos.

Trapi riba tarp patikimų panešiotų daiktų („Išmesto frako apraudojimą“ reikėtų dėti į mokykų chrestomatijas ir mokyti žmones rašyti bei jausti) ir jų sukeltų jausminių įžvalgų ne visose noveletėse tokia tobula kaip šioje.

Kameriškumas – didžioji A.Kisarauskaitės knygos vertybė – kai kuriose noveletėse susmulkėja iki moterų lektūros – blogąja prasme. Subtiliųjų pastebėjimų pasaulis netikėtai išsikvepia. Net širdį suskausta, kai išgirsti bliūkštančio baliono garsą: pššš..plerpt – ir aš, skaitytoja, jau tupiu paskutiniame moterų žurnalo puslapyje.

Tuoj pasakysiu, kurioje: kai autorė noveletėje „Sąskaita (vienam vyrui) „įsijaučia į kaltinamojo kailį ir Jo vardu herojei išrašo sąskaitą-atsakymą (vienai moteriai). Noveletės struktūra gera, o rezultatas – šnipštas. Vyrai neanalizuoja, ką jaučia praradusios arba negavusios moterys: jie drožia kitur. Ką tik išskrido į apčiuopiamesnes galaktikas – patikrinti, ar nuo erdvėlaivio korpuso nenukrito varžtelis.

Bet iš tiesų A.Kisarauskaitę skaičiau mėgaudamasi ir taupydama – todėl ilgai truko.

Cituoju iš noveletės „Ketvirta pamoka – kietašerdžiai ir minkštašerdžiai“: “...Kai kada pieštuko apvalkalo gali ir nebūti (visas pieštukas kaip vientisa šerdis). Išgrodamas Lukiškių aikštę, katę, vos pastebimus rankų susilietimus minkštašerdis grafitas įkaista iki baltumo ir sukelia atominę reakciją. O ko mes tikimės? Vis tų atominių reakcijų, amžinai besitęsiančių atominių reakcijų. Kartais net sprogimai mums ne pro šalį, jei jie ne Černobylio, ne norvegiški, o tarp kokio Jono, Petro ir Lukiškių aikšte praėjusios Anos“.

Iš noveletės „Trečia pamoka – linija“ : „Dalis veido. Nieko daugiau. Kur, kaip sėdi ši moteris? Ar ji basa? Gal žiūri į veidrodį? O gal pro atvirą langą vos prašvitus skverbiasi žiemos šviesa? Kiek vietos ji užima baltame lape? Neatspėsite – ir kiekvienas atsakymas teisingas. Net visai gali būti, kad ji sėdi ant mitinio jaučio nugaros, o tas su neįtikėtinu šiam gyvuliui miklumu skrodžia mėlynas bangas. Kas galima Jupiteriui. Svarbu, kad moteris būtų nuoga, nes neįmanoma išmokti piešti nepiešiant aktų..“.

Iš J.Melniko romano, skyrius „SENSACINGAS PRANEŠIMAS IŠ KHP ŠTABO“: „Kaip iš patikimo šaltinio pavyko sužinoti mūsų korespondentui, jau dešimt metų KHP (Konservatyviųjų humanistų partija) vykdo slaptą eksperimentą. Maždaug dvi dešimtys fanatiškiausių abiejų lyčių partijos narių dešimt metų gyvena įvairiuose mūsų piliečių ūkiuose apsimesdami storais. Pasak to paties šaltinio, eksperimento tikslas – asmeniškai išmėginti storų gyvenimą, surinkti dokumentinę medžiagą ir visuomenėje sukelti šoką. Nes tokiu atveju kas iš mūsų piliečių gali būti tikras, kad jo tvarte negyvena žmogus ir kad jis jo nepanaudojo maistui...“

Iš 16-ojo romano skyriaus: „Po pusvalandžio pasirodė Dormanas, tas vaikinas odine striuke. Jam įėjus, visi priblokšti nutilo.

– Susipažinkite, čia Ana.

Jis privedė ją prie kiekvieno iš mūsų, Ana sveikindamasi maloniai šypsojosi. Ji buvo liekna, kaštoninėmis akimis, kurios žvelgė anaiptol ne beprasmiškai, vilkėjo baltą ilgą suknelę, siekiančią žemiau kelių. (...) Kai ji atsisėdo kiek praskėtusi kojas, jos poza atspindėjo tą su vulgarumu siejamą natūralumą, kuriam mūsų moterys, laikančios save žmonėmis, priešina su „kultūra“ siejamą dirbtinumą. Jos laikysenoje buvo kažkas tokio, kas bylojo, kad prieš mus sėdi gyvūnas: apvilktas suknele, sušukuotas, išmokytas šypsotis, bet gyvūnas. Galbūt tai buvo tik „ne tas“ praskėstų kojų kampas ar „ne tas“ galvos, kūno palinkimas“.

Ilgai galvojau, kurią knygą rinkčiau geriausia – iš penkioliktukų ir skaitomiausių penketukų, jei mane skirtų spręsti? Gaila, kad J.Melniko knyga pasirodė kiek per vėlai – tuomet būtų reikėję iš sąrašo išbraukti Andriaus Tapino „Vilko valandą“ ir įrašyti „Mašą...“. Kol sprendėjų komisijoje laikinai dar nesu, tegu Aistė ir Jaroslavas kaunasi kitose erdvėse. Šiek tiek pavydžiu jiems jų talento.