Vilniaus paveikslų galerijoje veikianti paroda „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“ siūlo ne tik susipažinti su vienos gražiausių knygų apie mūsų sostinę autoriumi, bet ir susimąstyti, ar iš tiesų sugebame įvertinti tai, ką kasdien matome aplinkui.
M.Vorobjovo „Vilniaus menas“ – knyga, kuri, paslapčiomis skaitoma ar po gabaliuką nurašinėjama sovietmečiu, daugeliui dabartinių vilniečių tapo neįkainojamu žinių šaltiniu.
Buvo ir muziejininkas
Dvi sales užimanti ekspozicija skirta 110-osioms „Vilniaus meno“ autoriaus gimimo metinėms. Daugeliui bus netikėta, kad taip puikiai Vilnių pažįstantis žmogus vos keletą metų gyveno sostinėje. Jis užaugo Kaune, mokėsi keliose Vokietijos aukštosiose mokyklose, o gyvenimą tragiškai baigė JAV.
„Žinome M.Vorobjovą kaip iškilų Vilniaus meno ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos tyrinėtoją, bet ne visi yra girdėję, kad jis buvo ir muziejininkas.
Karo metais jis dirbo Vilniaus miesto muziejuje, kurio kolekcija tapo mūsų Dailės muziejaus pagrindu“, – neįprastos parodos atsiradimą komentavo Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.
Archyvą išsaugojo duktė
M.Vorobjovui su šeima Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukus iš Lietuvos į Vokietiją dalis jo asmeninio archyvo liko muziejuje.
Kitą archyvo dalį prieš keletą metų muziejui perdavė vilnietis fizikas Ramūnas Katilius, garsiojo poeto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio draugas. Jis ją gavo iš JAV gyvenusios menotyrininko dukters Marijos.
Biografinės parodos salės įdomybės – menotyrininko ir jo šeimos nuotraukos, vienintelė išlikusi M.Vorobjovo daryta Miuncheno fotografija ir laiškai.
Antroje salėje siūloma susipažinti su M.Vorobjovo meno kritika. Tačiau kartu tai ir paroda parodoje – reta proga pamatyti ne itin dažnai rodomus iškilių menininkų darbus, kuriuos taip mėgo ir vertino garsusis menotyrininkas.
Čia eksponuojami dailininkų Viktoro Petravičiaus (1906–1989), Marijos Račkauskaitės-Cvirkienės (1912–2004), kitų menininkų kūriniai. Šalia jų – M.Vorobjovo recenzijų ištraukos.
Kreivos gatvelės – negražios
„Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą pasirodęs M.Vorobjovo „Vilniaus menas“ tapo populiaria, įtakinga, bet elitine išskirtinai intelektualių ir jautrių skaitytojų knyga, didžiajai daliai nesuprantama ir nereikalinga“, – sakė rengiamos knygos apie M.Vorobjovą autorė Giedrė Jankevičiūtė.
Kodėl taip atsitiko, bandė nagrinėti ir pats M.Vorobjovas karo metais rašytame straipsnyje „Pažinkime senąjį Vilnių“.
„Kadangi per ištisus dešimtmečius buvo skelbiama šios garbingos Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sostinės milžiniška reikšmė mūsų tautos istorijoje, tai, atrodytų, jog, atgavus Vilnių, mūsų visuomenė imsis intensyviai studijuoti jo senovės paminklus, – rašė M.Vorobjovas. – Tačiau tikrumoj visuomenės susidomėjimas Vilniumi ir jo praeitimi radosi gan menkas.
Nuolatos tenka patirti, kad dauguma mūsų tautiečių, gyvenančių Vilniuje ar jį aplankančių, yra linkę atiduoti pirmenybę Kaunui arba net Lietuvos provincijos miestams. Mat mūsų a. a. bekono epocha suspėjo uždėti neišdildomą antspaudą mūsų kultūros įpročiams, vertinimams ir skoniui.
Jeigu surinkti, pavyzdžiui, anketos būdu mūsų tautiečių nuoširdžias nuomones apie Vilnių, tai rastųsi, kad dauguomenės akyse Vilnius nesąs nei kultūringas, nei gražus miestas. Kreivos, raizgytos gatvelės, o, svarbiausia, kauniečiams įprasto komforto stoka daugeliui sukelia neįveikiamos antipatijos.“
