Bene įspūdingiausi spektakliai buvo surengti Elsinoro pilyje Danijoje, kurioje vyksta dramos veiksmas ir „The Globe“ teatre Londone, kuriame kūrė ir pats „Hamleto“ autorius. Kai kuriose šalyse spektaklį pamatė 3-4 teatrinių mokyklų studentų kartos, ne vienas jų „Hamletui“ skyrė savo diplominius ir mokslinius darbus. Ir į paskutinius spektaklius Gruodžio pradžioje Vilniuje bilietai buvo parduoti per kelias dienas, todėl spektaklis tiesiogiai buvo transliuojamas ir per televiziją.
Na, o 2014-uosius „Meno Fortas“ pradeda naujais darbais. Jau sausio pabaigoje Lietuvos žiūrovai scenoje išvys naujausią režisieriaus E.Nekrošiaus spektaklį „Jobo knyga“, sukurtą pagal vieną gražiausių, bet daugiausiai klausimų ir diskusijų sukeliančių Šventojo Rašto tekstų.
„Jobo Knyga“, istorikų sutarimu parašyta penktajame amžiuje prieš Kristų, tačiau iki šiol skirtingų konfesijų teologai, literatūrologai nuolat ginčijasi dėl teksto kilmės, sandaros, jame užkoduotų prasmių. Požiūris į Žmogaus ir Dievo santykius, tikėjimo problematiką „Jobo knygoje“ nuolat traukė ir filosofų dėmesį. Daugelis mato „Jobo knygoje“ egzistencinės filosofijos ištakas. Žmogaus žemiškosios būties prigimtį, remdamasis Jobo istorija, nagrinėjo ir Antanas Maceina viename reikšmingiausių savo veikalų „Jobo drama“.
Nevienareikšmiai Senojo Testamento tekstai skamba nuo scenos be galo žmogiškai ir juose liečiamos temos jaudina ir paliečia kiekvieną žiūrovą asmeniškai. Dievui adresuoti Jobo klausimai: „Kodėl mane kasdien lankai ir kiekvieną akimirką bandai? Kodėl pavertei mane savo taikiniu? Kodėl tapau tau našta? Kodėl slepi savo veidą ir elgiesi su manimi kaip su priešu?“ aktualūs, labai artimi ir skausmingi kiekvienam gyvenančiam sąmoningai ir sąžiningai. Juose išgirsti žodžius ir mintis, kuriuos ir pats sau ne kartą esi sakęs ar bažnyčioje, ar vėlai vakare, prieš užmiegant, ar nemigo naktimis.
Spektaklio eskizas rugsėjo mėnesį buvo parodytas Vičencos „Olimpico“ teatre Italijoje, o lapkričio – pamaskvėje esančioje istorinėje K.Stanislavskio sodyboje ir buvo šiltai sutiktas žiūrovų bei sulaukė didelio teatro kritikų dėmesio.
„Biblijos tekstą apie dievobaimingą Jobą, iš kurio Šėtonas palaimintas Dievo atima turtą, šeimą ir sveikatą, idant išmėgintų jo tikėjimo galią, Nekrošius perskaito absoliučiai moderniai. Tai istorija žmogaus, kuris patirdamas vieną nesėkmę po kitos, klausia savęs vis to paties klausimo: „Už ką?“ Ir kodėl verta toliau gyventi pasaulyje, kuriame nėra teisingumo, bet tiek daug skausmo?“ (T.Filipova „Dievas ir velnias pamaskvio Liubimovkoje“)
„Jobo knyga – spektaklis kupinas kančios. Jau iš eskizo yra aišku: šis darbas žada tapti vienu iš pačių galingiausių ir skausmingai įtaigiausiu Nekrošiaus pastatymu.
Taip, žinoma: jis remiasi vaizdingų Nekrošiaus metaforų sistema. Jos tikslios ir išieškotos. Tačiau „Jobo knyga“ būtų neįmanoma be tikro „Meno forto“ artistų susideginimo scenoje. Ir tik stipriu iki drebulio dangaus virš galvos ir pragaro po kojomis pojūčiu, tik su galingu Visagalio buvimo kasdieniame gyvenime suvokimu ir Viešpaties rankos virš gatvės minios jutimu – galima buvo sukurti tokį spektaklį.“ (E.Djakova „Jobas su Dievu kovoja“)
„Nekrošiaus pasaulėžiūrą žvelgiant į žmogaus santykį su Dievu vargu ar galima pavadinti krikščionišku, bet ji nėra postkrikščioniška, kaip ir beveik kiekvieno šiuolaikinio Europos režisieriaus, greičiau – ikikrikščioniška ( šiuo požiūriu Nekrošius giminingas Bergmanui).“ (iš žiūrovų komentarų)
„Jobo Knyga“ savo konstrukcija nėra tiesioginis spektaklis – knygos inscenizacija, greičiau – ritualinis vyksmas. Jobas, puikios Remigijaus Vilkaičio vaidybos dėka virsta visuotiniu kančios, genocidų, persekiojimų, kurių pilna žmonijos istorija, aukų, veltui bandančių suvokti, kodėl joms teko toks likimas archetipu.“ (R.Palazzi „Dvasingasis Nekrošius“)
Pagrindinį vaidmenį spektaklyje kuria Remigijus Vilkaitis, Dievą vaidina – Salvijus Trepulis, Šėtoną – V.Vadeiša. Taip pat spektaklyje vaidina V.Vilius, D.Petrovskis, M.Petravičiūtė ir B.Tiškevič.
Minimalistinė scenografija (dailininkas M.Nekrošius), tikslios kostiumų detalės (dailininkė N.Gultiajeva), subtilūs muzikiniai akcentai (Leon Somov), drąsi bei skoninga aktorių vaidyba ir E.Nekrošiaus ypatingas dėmesys mažiausiai sceninio vyksmo detalei, nukreipiančiai žiūrovo mintis ir jausmus tikslia kryptimi, sujungia „Jobo knygos“ žodžius į emocionaliai galingą ir stebinantį reginį.
