Kinematografininkų sąjungos diplomu apdovanotas filmo „Trispalvis“ scenarijaus autorius ir režisierius Vytautas V. Landsbergis. Jis įvertintas už dokumentinio ir vaidybinio kino dermę, už dorą filmą, atskleidžiantį rezistencinės kovos liudijimus.
Už švietėjišką kūrybinį darbą 2013 metų Lietuvos kinematografininkų sąjungos diplomu apdovanoti animacinių filmų kūrėjai Aurika ir Algirdas Seleniai.
Prestižinį apdovanojimą atsiėmęs A.Juzėnas nesėdi sudėjęs rankų. Artimiausiuose režisieriaus planuose – gilias moralines šio ir net ano pasaulio dilemas nagrinėjantis filmas pagal portalo lrytas.lt žurnalistės Jurgitos Noreikienės romaną „Naberijus“.
- „Ekskursantė“ apdovanota Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija. Ar labai reikšmingas jums šis apdovanojimas?
- Visų pirma reikia apskritai pasidžiaugti, kad Lietuvoje buvo žmonių, kurie tame tremties fronte ėjo iki galo. Jeigu nebūtų tokių patriotų, kas žino, kaip viskas būtų pasisukę.
O filmų visoje Lietuvoje sukuriama labai nedaug. Konkurencija premijoms yra labai sąlygiškas dalykas. Kai jas teikia Holivudas ar Rusija – norinčių gauti premijas per metus būna pora šimtų filmų. Tada tu suvoki, kad esi kovotojas labai dideliame mūšio lauke. O Lietuvoje filmų nedaug, ir ta premija gana siaurame rate įteikiama.
- Kur „Ekskursantės“ sėkmės paslaptis – maža konkurencija ar kas nors kito?
- Paslaptis, matyt, ta, kad filmas – apie žmonių emocijas, jų išgyvenimus, ir labai tiksliai atspindi to meto istorinę realybę, kurioje tie žmonės gyveno. Nors daug kas filmą priima kaip alegorinį pasakojimą.
Kai dabar gyvename pakankamai gerai, pakankamai saugiai, niekas mūsų neverčia ideologiškai išversti kailį, labai lengva priimti tas tiesas, kurios dabar yra. Bet filme yra užfiksuotas kitoks laikmetis ir emocinė žmonių būklė. Tai labai stipriai veikia žiūrovą. Tai, matyt, to filmo privalumas.
- Kai pasirodė „Ekskursantė“, buvo daug prieštaringų nuomonių, buvo priekaištaujama, kad kai kurie žmonės iš Lietuvos priešų stovyklos filme parodyti kaip teigiami herojai. Ar sunku buvo klausytis tokių priekaištų?
- Ne, jie juokingai atrodo. Mūsų gyvenimas nėra vien juoda ir balta. Bet kuris žmogus visų pirma yra žmogus, turi ir velniškų savybių, ir dieviškų. Kitas klausimas, kokiomis aplinkybėmis kas atsiskleidžia.
Bet net ir didžiųjų diktatorių biografijose matyti įvairių dalykų. Pavyzdžiui, Hitleris labai mylėjo vaikus ir savo aplinkos žmones. Viskas priklauso, iš kurios perspektyvos žiūrėsime.
Jeigu mes visą laiką galvojame, kad mūsų marškiniai yra švaresni už kitų marškinius, labai klystame. Einant į kiną nėra tikslas ieškoti, kieno marškiniai nešvaresni. Filmas skirtas pasižiūrėti į žmonių, atsidūrusių tam tikroje situacijoje, norą išlikti žmonėmis ir kovoti už tuos žmogiškumo principus.
- Ar filmas gausiai žiūrimas Lietuvos kino teatruose?
- Aš manau, kad jis pakankamai sėkmingai parodytas, kaip lietuviškas filmas, praktiškai be reklamos, be masinės isterijos. Kiek pamenu, per mėnesį filmo pajamos buvo apie 600 tūkst. litų. Tai buvo prieš 2-3 savaites.
- „Ekskursantė“ buvo baigta su skolomis – ar dabar galima sakyti, kad filmas atsipirks?
- Manau, kad dalis skolų bus grąžintos iš lietuviškos distribucijos. Padėk Dieve, kad didžioji dalis skolų būtų grąžinta. Likusios turėtų būti grąžintos filmą pardavus užsienio platintojams, nes Lietuva – labai maža rinka.
Ir tokie fenomenai, kaip „Moterys meluoja geriau“, įmanomi tiktai Lietuvoje. O rimtų žiūrovų, kurie stengiasi žiūrėti iš kinematografo pozicijų, o ne iš klounados pozicijų, Lietuvoje – ne tiek daug.
Tikėjomės „Ekskursantę“ kuo greičiau parodyti Rusijoje, laukėme diplomatinių tarnybų pagalbos. Filmas gana bendražmogiškas. Rusai puikiai suvokia, kad jie nebuvo vien tiktai tos sistemos – Šėtono – įrankiai, bet ir patys nukentėjo nuo tos sistemos. Tokio filmo parodymas Rusijoje bent jau priverstų žmones pradėti kalbėti ir susikalbėti dėl istorijos, kuri šiuo metu vertinama labai skirtingai.
- Kokie jūsų ateities planai, kokie nauji projektai?
- Galvojame pradėti plačiu frontu. Vienas iš įdomesnių, mano akimis, darbų bus filmas pagal jaunos rašytojos Jurgitos Noreikienės debiutinį romaną „Naberijus“. Tas romanas kabina labai giliais pamąstymais, susijusiais su žmogaus egzistencija ir gyvenimo prasme, dėl ko jis šitoje Žemėje, ir ką jis turėtų nuveikti, kad atsidurtų Žmogaus iš didžiosios raidės pozicijoje.
Tas romanas turi labai gerą potencialą virsti kinu, nes skirtas labai plačiai auditorijai – ir jaunimui, ir vyresnio amžiaus žmonėms.
Galbūt knyga yra truputį kontroversiška, ir filmas gali būti kontroversiškas, nes liečiami tokie amžini dalykai, kaip dangus, pragaras, angelai, moralė, antimoralė. Tie dalykai visuomenėje sutinkami gana prieštaringai. Ypač mūsų visuomenėje, kuri yra katalikiška, ir kur lietuviška moralė ne visuomet atitinka krikščionybės principus.
- Daugiau filmų esate kūręs apie istorinius įvykius, o dabar imatės lyg ir fantastikos? Ar tai bus ne fantastinis filmas?
- Neseniai dar kartą žiūrėjau Oliverio Stone'o filmą „Gimę žudyti“ - stiliaus maniera jis galėtų būti panašus į „Naberijų“. Tai būtų ne tiek fantastikos, o sugebėjimo valdyti tą stilių, perteikti mums žinomas tiesas per simbolinius sprendimus, kūrinys, nenaudojant šiuolaikinės kompiuterinės technologijos, kuri kartais paverčia filmus kiču.
Holivude daug tokių filmų, kurie, kainavę virš 100 milijonų dolerių, yra visiškas kičas. O daugiau kaip prieš 10 metų pasirodęs O.Stone'o filmas iki šiol yra nepaprastai novatoriškas. To filmo pagrindinis herojus irgi yra demonas. Žinoma, filmas kiek apie kitką, bet tai būtų kaip kelrodė žvaigždė „Naberijui“.
- Kodėl nusprendėte imtis tokios temos, kuri skiriasi nuo didžiosios dalies jūsų kūrybos?
- Tai filmas į ateitį, jis apie dabartį. Mano kūryboje daugiausiai dominuoja praeities tema, istorinė tema. Norisi truputį atpiginti filmų gamybą, nebefilmuoti tų istorinių filmų, kur kiekviena saga, kiekvienas ginklas kainuoja šimtus. Norisi kurti šiuolaikinį, lengviau įkandamą kiną, galbūt su kitokia technologija.
- Ar tie, kas mėgsta vampyrų „sagas“, turėtų laukti „Naberijaus“, ar šis filmas ne jiems?
- Manau, kad tas žiūrovas, kuris žiūri filmus apie anapusinę realybę, kur gali gyventi ir vampyrai, ir vilkolakiai, kur galim sutikti demonus ir angelus, būtų pamalonintas šituo filmu. Šito filmo herojai yra iš būtent to pasaulio.
„Naberijuje“ dominuoja demonų ir žmonių gyvenimas, jų santykiai. Ten nėra vilkolakių ar vampyrų, bet kas žino – jeigu scenarijaus autorė Jurgita nuspręs, kad ten ir vampyrų šmėžuoja, visko gali atsitikti.
- Kokioje stadijoje šiuo metu yra „Naberijaus“ kūrimas?
- Yra parengtas scenarijaus juodraštis, arba „pirmas draftas“, po to reikės, antro, trečio „drafto“. Pakeliui reikia pradėti ieškoti partnerių, kurie norėtų pamatyti šiame filme arba savo aktorius, arba savo bendražmogiškas istorijas, ir iš to sulipinti bendrą filmą. Nes Lietuvoje finansavimas yra nepakankamas. Jeigu lėšos būtų skiriamos maksimaliai – kažin, ar jų užtektų dviem filmams nufilmuoti.
- Kada žiūrovas galėtų tikėtis „Naberijų“ pamatyti kino ekranuose?
- Jeigu jis šiemet bus palankiai įvertintas ekspertų, manau, po dvejų metų šis filmas tikrai pasirodys ekranuose.
